Gintarė Adomaitytė. Apie krėslą, Šiaulius ir prosenelį

Gatvė, tebemokanti pralinksminti. R. Šileikos nuotrauka
Gatvė, tebemokanti pralinksminti. R. Šileikos nuotrauka

Apie krėslą, Šiaulius ir prosenelį

Gintarė Adomaitytė

 

I. Gatvė, mokėjusi prajuokinti

Tą seną mūsų šeimos krėslą minėdavau kiek per dažnai. Tik pamanykite – rašau sėdėdama prosenelio Augustino Baranausko krėsle; paveldas stipresnis nei aš – neleidžia apsimesti!

Krėslas girgždėjo, triušo ir lūžinėjo, kol visiškai sulūžo, o kartu su juo – ir skambūs mano žodžiai. Padovanojau lūženas auksarankiam  nepažįstamajam, nepatirdama nei skausmo, nei ilgesio. Kurį laiką rašiau sėdėdama ant taburetės: na ir kas?

Kas kita Šiauliai – miestas, į kurį mėgau ir tebemėgstu retsykiais nuvažiuoti. Aš nežinau, kodėl. Klaipėdoje esu užkliuvusi už nematomo slenksčio ir skaudžiau griuvusi, kitą kartą nusilaužiau dailų aukštakulnį, trečią ‒ nepatekau į viešbutį, kurį iš anksto užsisakiau, ketvirtą… Norėjau ją pamilti – nepavyko, nes ir ji nepamilo manęs.

Kas kita Šiauliai, keistai man besišypsantys. Jie visai kitokie nei Rimo Kmitos aprašytieji. Sapnuose, įsivaizdavimuose, memuarų skaitymuose, muziejuose, senosiose kapinėse ir jų paežerėje randu mozaikos detales, kurias kažin ar kada nors sudėliosiu į vientisą tapybišką paveikslą.

Vis dėlto šioks toks piešinys radosi. Marių, Šiauliuose gimusį ir augusį, sutikau ne jo gimtajame mieste. Susitikome Verkių rūmuose. Taip patekau į senų šiauliečių Kraptavičių giminę.

Šiauliuose, Vilniaus gatvėje, jis man rodo: „Štai čia vitrinoje buvo karvė, o dabar – informacijos centras“. Aš ją atsimenu, tą karvę. Ir ne tik ją… Atsimenu visą Vilniaus gatvę – spalvingą, atgijusią, mokančią prajuokinti. Pirmą kartą ją, smagiai perdažytą, pamačiau 1977 metais. Be Mariaus nieko nenutuokčiau nei apie Šapirkes, nei apie Dvaro gatvę, nei apie Kalniuką, kuris iš tiesų tėra pakalnė.

Mudu su Mariumi esame tie žmonės, kurie drauge  su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite vyko į Šiaulius ne tokia jau smagia proga: palaidoti senosios šiaulietės, poetės ir įvairiausių literatūrinių sambūrių rengėjos Janinos Jovaišaitės. Nepažinojau jos, bet iš Ričardo Šileikos šį tą buvau girdėjusi. Važiavau ne todėl, kad paspoksočiau, kaip laidoja senuosiuose kapuose. Aš žinau, kaip – juk čia ilsisi mano vyro giminė.

Važiavau, nes mėgstu Šiaulius. Dera pagerbti ir asmenybę, kuri net urnoje ilsėdamasi judino seną tvarką: privertė miesto valdžią pamąstyti, ar tikrai tos kapinės visiems laikams liks uždaros, galbūt jos taps „riboto laidojimo“ ir priglaus dar ne vieną senąją šiaulietę ar šiaulietį.

 

Važiavau į Šiaulius, nes jau laikas aplankyti Mariaus prosenelės Elžbietos ir kitų giminaičių kapus. Būtina pažvelgti į Talkšos ežerą – tartum Ignalinoje tų ežerų man per maža.

Reikalų buvo ir daugiau. Vienas jų: per išnuomoto būsto ketvirto aukšto langą dairytis į Vilniaus gatvę, kadaise mokėjusią prajuokinti, matyti lietų, myriop pasmektas liepas ir šiauliečius lietuje, lėtai gurkšnoti vyną, kalbėtis, kalbėtis…

Elžbietos ir jos palikuonių istoriją esu beveik ir užrašiusi, bet nedrįstu traukti į dienos šviesą. Juk ne tikrą istoriją užrašiau, o jos kuo laisviausią atpasakojimą, apkaišiotą įsivaizdavimais. Tikra ten aprašomoji vieta: butas virš knygyno Vilniaus gatvėje, kur iš tiesų ilgus metus gyventa Mariaus giminės.

Tą kartą, įvažiuojant į Šiaulius, Marius prasitarė: štai kalėjimas, kuriame sėdėjo tavo prosenelis. Bendrakeleiviai nustebo: tai už ką? Gal pavogė arklį?

Nieko jis nevogė. Jo istoriją drąsiai pasakoju: bibliotekų ir muziejų archyvuose sukaupta nemažai medžiagos. Net namų archyvai gana išsamūs.

II. Tai buvo Žagarėje

Man, rašytojai, visada sunku apsispręsti, kas svarbiau: giminės legenda ar tiesa.

Legenda mįslinga. Manoma, kad Baranauskai į Šiupylius atklydo iš  Prūsijos – bėgo nuo maro. Knygnešio Augustino senelė (jo tėvo motina) buvo valdinga. Rūkė pypkę, mėgo išgerti, pagimdė 24 vaikus (išgyveno trys sūnūs), mirė sulaukusi 108 metų. Šeima sekė Martynu Liuteriu, vėliau du sūnūs perėjo katalikybėn. Vienas jų, Jurgis Baranauskas, tapo Šiupylių vargoninku. Į žmonas ėmė maldingą moteriškę – ji kiekvieną pinigėlį nešė kunigui. Vargoninkui labiau patiko smagiai ūžti.

Dabar legenda baigiasi. Jau faktai.

Jurgio Baranausko vienturtis Augustinas priešingai, nei teigia įvairūs šaltiniai, niekada nebuvo nei ūkininkaitis, nei valstietis, nei žemdirbys. Jo kilmė – miestelėnas. Jo dalia – nuo mažens patarnauti kunigui. Bažnyčios peliukas (taip save yra vadinęs) vykdavo ir pas ligonį, ir pas mirusį. Bijojo ne atšiaurių kelionių. Baugu likti tuščioje šaltoje bažnyčioje: rodės, velnias jį čiups.

Augstinas Baranauskas (viduryje ) su giminėmis. XIX a. pabaiga
Augstinas Baranauskas (viduryje ) su giminėmis. XIX a. pabaiga

Klysta enciklopedijos, žinynai, pasakotojai, vadindami prosenelį tai klerikalu, tai ciciliku ar kiek pagarbiau – ateistu. Augustino Baranausko ieškojimai – sudėtingi. Klapčiuko, o vėliau vargonininko, škaplierininko patirtis siejosi su erdviais skaitymais, dar erdvesniais apmąstymais, labiausiai – su šventojo Augustino gyvenimo slaptimis. Dievo neneigęs. Kas kita – tarpininkai, Dievui tarnaujantys.

Mamos svajonė, kad jos Augustinas taps bažnyčios daktaru – kunigu, neišsipildė. Tapo bažnyčios felčeriu – vargonininku. Mokėsi Joniškyje pas Dripę-Visockį. Vargonavo Šiupyliuose, Žarėnuose, Vegėriuose, Senojoje Žagarėje.

O toje Žagarėje, arba Žagarėse – Senojoje ir Naujojoje – kiek pabūkime. Ten, prie dvaro, nuo seno gyveno lyg ir pusiau bajorai ar plikbajoriai Mosciskiai. Šeima augino tris sūnus ir dvi dukras. Zakristijono Mosciskio dukra Emilija giedojo viškose. Ir susigiedojo su vargoninku Augustinu Baranausku.

Naujosios Žagarės kunigas santuoką prakeikė, Senosios Žagarės kunigas laimino. Ne tik… Pats pasitraukęs į Ameriką, ten kvietėsi jaunavedžius. Emilija geidė likti Lietuvoje.

Kirtosi lenkomanų ir litvomanų pasauliai; keikė žentą Baranauską Emilijos tėvas: nelygi santuoka. Anais laikais sakydavę: mezaliancas! Baiminosi ne tik menkesnės sutuoktinio kilmės – juk ir pats kadaise į žmonas ėmė gražuolę baudžiauninkę. Baugu, kad dukra pasirinko į vyrus įtartiną žmogų. Tikrai įtartiną!

1895‒1896 metus Augustinas Baranauskas praleido Šiaulių kalėjime. Lauktoji laisvė buvo sąlyginė: tai – tremtis. Netolima, bet… tremtis: į Liepoją.

1900 metais knygnešys minimas žymiojoje „Sietyno“ byloje, 1902 metais jis tremiamas į Smolenską; grįžęs į Liepoją vėl pusmetį praleidžia kalėjime.

III. Liepojos fragmentai

Liepoja… Menu ją iš savo močiutės Onos (Augustino trečios, jauniausios dukros) pasakojimų… Gyvenę jie priešais katalikų bažnyčią. Chorai, vaidinimai, šokių vakarėliai, pasivaikščiojimai prie jūros – gana smagus man atrodęs jos gyvenimas. Kita vertus, nuolatinės kratos, tardymai, areštas.

Močiutė sakydavo: atveriu spintą, glaudžiuosi prie įkalinto tėvo drabužių, uodžiu kvapą. Ir dar… Ji pasakojo: tėvas kartą susapnavo miestą. Tą miestą nupiešė. Tik patekęs į Smolenską suvokė: jau lankęsis jame. Sapne…

Mano prosenelis – didis feministas!

Jam rūpėjo dukras – Leontiną, Zuzaną, Oną – išleisti į mokslus. Pyko ant žmonos: kodėl ji trokšta gimnazistes dukras uždaryti auksiniame narvelyje, kitaip tariant, sėkmingai ištekinti. Leontinai jis patarė tapti mokytoja, Zuzanai – nuotraukų retušuotuoja, Onai – advokate. Pasak Zuzanos, karas sumaišė visas kortas.

Juk sumaišė!

Ona, Leontina, Zuzana Baranauskaitės Liepojoje. XX amžiaus pradžia
Ona, Leontina, Zuzana Baranauskaitės Liepojoje. XX amžiaus pradžia

Mano prosenelis Augustinas, pats rašęs, leidęs, skleidęs knygas, gebėjęs pokštauti su nuožmiais tardytojais, svetingai savo namuose glaudęs pavojingiausius imperijai žmones, išsigando karo. Negalėjo pakęsti šūvių, bombardavimo. Išvažiavo su kitais pabėgėliais į Voronežą.

Voroneže neatseku prosenelio pėdsakų. Nežinau, ką jis ten veikė tarp labiau mokytų, savaip kilmingų.

Kaip vargoninikas ir Liepojai buvo nereikalingas. Tapo škaplierininku: sėdėdamas šventoriuje po relikvijomis slėpė lietuviškas knygas. Mieliausios jam, spėju, buvo tos, kurias dabar vadiname melagingomis – legendos apie lietuvių kilmę. Kas patikės: Mato Slančiausko bendražygis, tautosakos rinkėjas ir skleidėjas Augustinas Baranauskas nemėgo… liaudies pasakų. Jam atrodė: nedera bauginti vaikų. Nekentė ir prietarų.

Romantinės legendos – šit kuo ilgus metus alsavo mano giminė. Ir dar lietuviškais žodžiais, jų skoniu. Ne arbatą gėrė Emilija ir Augustinas bei trys jų dukros ir dažni svečiai. Jie gėrė žolienę. Ne prie stalo tą žolienę gėrė – už skobnių. Augustino dukra Ona XX amžiaus pradžioje kovėsi dėl savo vaikų vardų: dėl Rimvydo, Gražinos, Živilės.

Prosenelė Emilija per karą liko Liepojoje – negalėjo palikti namų. Tai ji, Emilija, tvarkė Baranauskų verslą „Litovskaja torgovlia“.

Tai ji kantriai laukė vyro, ištikimesnė už ištikimą.

Kartą prosenelė Emilija, žvelgdama į naivų Kalėdinį atviruką, išsitarė: norėtų mirti Kūčių vakarą. Kaip tarė, taip padarė. Mirė Liepojoje nukankinta vėžio (ir karo, ir vyro neištikimybės…) 1918 metais.

Liepojos senamiesčiu. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Liepojos senamiesčiu. Neringos Dangvydės nuotrauka.
...ir parke. Neringos Dangvydės nuotrauka.
…ir parke. Neringos Dangvydės nuotrauka

IV. Arbatėlė pas panelę Brazdytę

Keistai saldu: mano prosenelis yra vienas iš šimto (tik šimto…) asmenybių, įrašytų aukso raidėmis Knygnešių lentoje Karo muziejaus sode. Emilija ir Augustinas Baranauskai – toks įrašas būtų teisingesnis.

„Senos datos poetas“, ‒ taip apibūdino pats save Augustinas Smolenske, p. Brazdytės surengtoje lietuvių tremtinių arbatėlėje. Nedidukas, raišas, gauruotas, savamokslis šviesuolis – toks jis yra ir liks jį pažinusių memuaruose. „Savo kampo poetas“ ‒ taip apibūdina jį kai kurie tyrėjai.

Vasaros arbatėlė. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Vasaros arbatėlė. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Toje arbatėlėje Augustinas džiugiai pasakojo, kad atradęs dar vieną knygų gabenimo kelią – Baltijos jūra. Jau kalbėjosi su kontrabandininkais, jau suderėjęs. Jūros kelio neprireikė, nes caro valdžia grąžino lietuvišką spaudą. Nepaisant to, mano prosenelis dar kartą pasėdėjo kalėjime: prisiėmė sau jauno moksleivio socialdemokrato „kaltę“. Jis pats sėdėti jau išmokęs, kam gadinti jaunam žmogui gyvenimą…

Emilijos kapą Liepojoje nugvelbė, sutrypė laikas; Augustino kapą Šiupyliai – jo kampas – tebesaugo.

Kai apie prosenelį nutuokiau kur kas mažiau nei dabar, atvykusi į Šiaulius aplink kalėjimą vis pasisukiodavau. Traukė keistas pastatas – juk ne veltui traukė.

Jutau tada, tebejuntu dabar Emiliją ir Augustiną Baranauskus. Jų Šiaurės Lietuva man graži savo lygumomis, eglių sienomis, žagarvyšnėmis. Stiprybė… Neturiu toje žemėje nieko apčiuopiamo. Turiu tai, kas pulsuoja: savas kraujas.

Šiauliai. R. Šileikos nuotrauka
Šiauliai. R. Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Rasa Kamarauskaitė. Susilieti su formomis ‒ vėl atrasti vaikystę

 

Your Double-Lighthouse Projection 2002 Olafur Eliasson born 1967 Presented by Tate Members 2004 http://www.tate.org.uk/art/work/T11842

Specialiai „Meno bangoms“ ‒ apie Londone, Tate moderniojo meno muziejuje, vykstančią Olafuro Eliassono parodą pasakoja ten gyvenanti Rasa Kamarauskaitė. Tai tiesiog įspūdžiai, ne vertinimas. Tačiau jei menininko kūryba sugeba pažadinti jumyse sugebėjimą matyti grožį įvairiose formose, jo tikslas ‒ pasiektas. O jei būsite Londone, patikrinkit ‒ iki sausio vidurio laiko dar yra.

Susilieti su formomis ‒ vėl atrasti vaikystę

Rasa Kamarauskaitė

Olafuro Eliassono paroda/retrospektyva Tikrame gyvenime Tate moderniojo meno muziejus

Paroda eskpsonuojama nuo 2019- ųjų liepos 11 d. iki 2020-tųjų sausio 5 d.

Pažadėjau parašyti „ką nors apie meną“ ir supratau, kad nė rašyti moku, nė apie meną suprantu. Iškart kyla noras atsiprašyti tų, kurie daugiau žino apie Olafurą Eliassoną ir gali jo meną kontekstualizuoti. Aš, deja, negaliu (gal net rašyti nereikėtų?). Jaučiu poreikį atsiprašyti Eliassono gerbėjų ir tų, kurie geriau žino jo darbus. Liks neaptarti jo nuostabūs kaleidoskopai, architektūriniai šedevrai, projektai, verčiantys kelti politinius klausimus apie aplinkosaugą, migraciją, skurdą ir globalinį atšilimą. Apie šiuos menininko kūrybos aspektus turėtų rašyti labiau išmanantys.

Apsilankymas Eliassono parodoje buvo atsitiktinumas. Lūkuriuodama draugės Tate muziejaus prieigose varčiau vykstančių parodų katalogus ir Eliassonas pasirodė įdomus. Matyt, po keleto paskutinių apsilankymų paveikslų galerijose (nors ir įdomių bei vertingų) jau buvau pasiilgusi kažko konceptualesnio. Užvertusi katalogą, be aiškaus tikslo ir vis dar laukdama vėluojančios draugės nusprendžiau dėl visa ko užmesti akį į parodų kainas. Kadangi visos parodos kainavo po 20 svarų (man gana didelė pinigų suma), suabejojau: tiesiog nueiti į atsitiktinę parodą per brangu. Šitaip svarstant lyg iš po žemių išdygsta ir į mane kreipiasi maloni vidutinio amžiaus moteris: gal norėtumėte nueiti į Eliassono parodą? Aš galiu jums padovanoti bilietą, nes mano dukterėčia negalėjo atvykti. Tad Eliassono paroda atėjo pas mane pati ir buvo įsimintiniausias ir daugiausia emocijų sukėlęs reginys, kuriame teko lankytis šiais metais.

Prieš aprašant parodos įspūdžius reikėtų atskleisti, kodėl lankausi parodose ir ko jose ieškau. Ieškau atradimo džiaugsmo ir nuostabos, akių atvėrimo momento – kai pamatai žinomą reiškinį, idėją ar patirtį kitaip. Būtent dėl to ir pabandysiu atskleisti įspūdžius, kuriuos man sukėlė pamatyti darbai, ir nediskutuosiu faktinės informacijos apie menininką (kurios apstu internete). Kitaip tariant, bandysiu pasidalinti asmenine jausmų ir minčių eiga parodoje, o ne pateikti išsamią parodos apžvalgą; neišvengiamai, darbai palikę mažesnį įspūdį, liks neaptarti.

Praėjus modelių ir maketų kambarį patenkame į salę, eksponuojančią ankstyviausius Eliassono darbus. Geltona šviesa, imituojanti saulės nutviekstą lango rėmo šešėlį. Siauras plastikinis lovys, kuriantis dirbtines bangas. Langu bėgančios vandens srovelės, imituojančios lietų. Balkšvų samanų siena. Po parodos mąsčiau, kodėl būtent ši salė man paliko stipriausią įspūdį. O atsakymas paprastas – žiūri į saulės nutviekstą lango šešėlį, ir tu jau vaikystės kambaryje, pilnas vasaros atostogų jausmo – visų tų persipynusių pojūčių ir jausmų, kuriuos jausdavai vasaros atostogomis. Kai esi pripildytas šio jausmo, lengva atsiverti kitiems praeities pojūčiams – ežerui, besiplakančiam į krantą, lietingam vakarui ir visoms toms nuotaikoms, kurios vorele keliauja šiems pirminiams įspūdžiams iš paskos. Ankstyvieji Eliassono darbai padeda sužadinti praeities potyrius, iškelia jausenas. Naujai iškilę potyriai ir jausenos paaštrina sugebėjimą susilieti su formomis, panirti į jas. Tampa sunku tiesiog praeiti ar paviršutiniškai nužvelgti šviesą, formą ar tekstūrą. Stovi per pusmetrį nuo samanų sienos, ir iš taip arti nė pradžios, nė pabaigos jos nematai. Klimpsti į nesuskaičiuojamas balkšvas gijas, jos klimpsta į tave, ir riba išnyksta. Kur aš, o kur samana? Atsitrauki – parketo gijos ir baltos sienos, ir megztinių raštai sunkiasi į tave – jauti juos ant odos. Įeini į tamsų kambarį – vaivorykšte tviskanti migla, pakibusi vidury tamsaus kambario. Ir šast – išlenda savanaudiškumas: kodėl čia tiek daug žmonių? Kodėl jie fotografuoja? Kodėl vaikai laksto aplink ir liečia tokį grožį? Turėčiau čia stovėti viena, pagarbioje tyloje, leisti visam šiam grožiui nusėsti mano sąmonėje. Laimei, žmona atliepia į mano skundą – šis darbas ne vien aš, grožis, ir mano grožio supratimas. Matyti įspūdį kitų veiduose, reakcijas, matyti, kaip skirtingai žmonės vertina, o gal – nevertina to, ką mato prieš akis, yra šio darbo dalis.

Tate2

Eliassono paroda nuo pirmo iki paskutinio eksponato padeda grįžti į save: jausmus ir potyrius, kurie miega ir laukia, kad kas nors juos prikeltų iš snaudulio. Darbai prikelia užmirštą sugebėjimą matyti grožį formose – spalva, šviesa ir forma sutviska akimirką, ir supranti – nieko nėra gražesnio. O paskui sėdi štai taip kavinėje, matai lango įrėmintą žalią miško lopą, girdi į jo lapus teškantį lietų ir supranti – paroda tęsiasi. Formos, spalvos, garsai ir kvapai, veido raukšlės, megztukų raštai – viskas vis dar aplink. Tik reikėjo būti pažadintiems.

 

 

 

Birutė Žemaitytė. Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika

Pavasario sonata viršelis

Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika

Birutė Žemaitytė

Ninos Daševskajos „Pavasario sonata“ – tai knyga, visų pirma skirta tiems, kurie vaikystėje bent kartą buvo įkėlę koją į muzikos, dailės, šokių mokyklą ir dar prisimena, kaip patraukliai, o kartu ir sudėtingai, dramatiškai, net žiauriai vyksta menų pamokos. Labiausiai ši knyga domins muzikantes ir muzikantus – esamus, būsimus, buvusius. Žinoma, ir asmenybes, įžengusias į melomanijos pasaulį, sukaupusias turtingą diskografiją, lankančias akademinės muzikos koncertus. Tikėtina, kad patraukliai parašyta knyga padės giliau pažinti akademinės muzikos pasaulį žmonėms, rimtųjų kūrinių besibaidantiems.

Aštuoni knygos apsakymai sklidini muzikos. Juose pasakojama apie pradedančiųjų ar jau patyrusių muzikantų jausmus, nuotykius, meilės istorijas, saviraiškos paieškas. „Mes beveik ir nesimokėme tą dieną. Jis man aiškino, pasakojo, grojo pats. Įtikino, kad la gali tapti nelauktu nusivylimu. Arba dovana. Kad ši nata – staigus posūkis, o kur sukti – sprendžiu aš. Nata gali tapti pienės pūku. Arba draugo ranka. O gal sniegu“ – samprotauja apsakymo „Pankratjevas“  jaunoji veikėja Senia, ilgokai nesuvokusi, kam jai tas didžiulis instrumentas – violončelė. Ne mažiau įdomus nei Senia yra pats Pankratjevas – sakytum, grubokas, atsiskyręs nuo klasės draugų, į išmanųjį telefoną įsikniaubęs paauglys. Bet jis ne įsikniaubęs – jis paniręs. Juk kasdieną slapta filmuoja jam svarbius epizodus, bando juos montuoti, svajoja apie būsimus savo filmus…

Knygos autorė Nina Daševskaja (g. 1979 m. Tverėje) – smuikininkė, ilgokai griežusi Rusijos  valstybiniame kameriniame orkestre, o dabar dirbanti Natalijos Sac vaikų muzikiniame teatre. Rašytojos kūrybai būdingas subtilus humoras, paradoksalios situacijos. Tekstus persmelkia švelnus pirmosios meilės dvelksmas, atskleidžiami asmenybės augimo pavojai ir žavesys. Visa tai – tartum melodinga, virtuoziška muzika, žingsnis po žingsnio (arba nata po natos) užburianti skaitytoją. Tekstų įtaigą stiprina grakščios, ekspresyvios, lyg vienu brūkštelėjimu atliktos nespalvotos Eugenijos Dvoskinos iliustracijos.

„Pavasario sonatą“ atrado ir 2019 metų vasarą išleido „Gelmės“ – auganti, stiprėjanti, skaitytojų pripažinimą per penkerius gyvavimo metus jau spėjusi pelnyti leidykla. Iš rusų kalbos vertė Gintarė Adomaitytė, lig šiol skaitytojams girdėta kaip rašytoja ar kultūros žurnalistė.

Sveikindama Gintarę Adomaitytę su sėkmingu debiutu, skubėjau teirautis, kaip ir kodėl į jos rankas pateko „Pavasario sonata“.

Ji pasakojo: „Vertimo skonį pajutau senokai – dar 2012 metais, kai Palangoje mes, kelios lietuvių rašytojos, bendravome su kolegėmis iš Gruzijos. Pasitelkdamos rusų ir anglų kalbas, vertėme viena kitos apsakymus, vėliau publikuotus bendrame almanache. Man labai patiko versti – labai! O ir kolegų, jau patyrusių vertėjų, komplimentai glostė širdį. Vis dėlto siūlyti savo paslaugų leidykloms nedrįsau. Juk Lietuvoje tiek patyrusių vertėjų. Vieną kartą apie savo norus išsipasakojau leidyklos „Gelmės“ bičiulėms – Vidai Bėkštienei, Kristinai Noreikienei. Buvau išklausyta ir suprasta“.

Į klausimą, kas lengviau – versti ar rašyti, G. Adomaitytė atsakė: „Man lengviau versti. Gal todėl, kad tekstas buvo artimas, suvokiamas, savas. Pati tokio niekada neparašyčiau, štai kodėl buvo įdomu. Vertimas į mano rankas atkeliavo 2018 metų vasarą, kai dirbau  pagal užsakymą“ – kitaip tariant, padėjau kolegei Kristinai Gudonytei rašyti scenarijų. Ji buvo vedlė, aš jaučiausi grojanti „antruoju smuiku“. Garbingos pareigos, bet kažko lyg ir stigo. Savai kūrybai nebeturėjau nei jėgų, nei vaizduotės, o vertimui energijos užteko. Kiekvieną dieną tartum į darbą eidavau į Ignalinos biblioteką, ten skaitykloje susikaupdavau ir panirdavau į kitą pasaulį. Svarbu paminėti, kad gyvenu Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos kaimynystėje. Geriau nesumanysi: kartais atrodo, kad per langus matau „Pavasario sonatos“ personažus, girdžiu jų atliekamą galbūt nedarnią ar nedrąsią, bet visada nuoširdžią muziką“.

Teiravausi ir apie debiutuojančios vertėjos muzikinę patirtį. „Augau chorvedžio ir lituanistės šeimoje. Nuolatos namuose buvo klausoma klasikinės muzikos, lankomi koncertai, teatrai ir būtinai vykdavo to, kas matyta ar klausyta, aptarimai. Taigi, esu išėjusi savo reikliojo tėvo Antano Adomaičio mokyklą. Esu absoliuti bebalsė, turiu šiokią tokią klausą ir neprastą muzikinę atmintį. Tad tėvai neleido manęs į muzikos mokyklą, bet samdė privačias mokytojas. Oi kiek esu sukaupusi patirčių – ir slogių, ir juokingų… Bet „dramas“ ir „traumas“ gal pasiliksiu sau, savo tekstams… Pasakysiu tiek: ilgainiui tapau ištikima akademinės muzikos klausytoja – tos muzikos man visada reikia, nuo ankstyvo ryto iki tamsios nakties“.

Rūpi pasiteirauti ir apie knygos pavadinimą. „Pavasario sonata“ skamba labai čiurlioniškai… Gal knygoje minimas ir mūsų kūrėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Vertėja pasakoja: „Originalo kalba knyga vadinasi kitaip: „Okolo muzyki“. Lietuviškai tai skambėtų… ne kažin kaip… Kartu su leidykla parinkome vieno iš apsakymų pavadinimą. Čiurlionio, deja, ten nėra. Juk „Pavasario sonata“ parašyta gerokai anksčiau – tai žymiojo Bethoveno kūrinys smuikui ir fortepijonui. Smagu tai priminti besidomintiems kultūros istorija. Kita vertus, knyga jaunatviška, gaivi, pavasaringa, tad tebūnie ta ,,Pavasario sonata“…

Paskutinis klausimas – apie Gintarės Adomaitytės kūrybą. Kas dabar ant rašomojo stalo – vertimas ar…? „Tikrai ne vertimas, tik mano tekstai, po truputį tampantys knyga suaugusiems, beje, labai „ignalinska“ knyga. Dėl jos esu sutarusi su „Gelmėmis“, bet daugiau išdrįsiu pasakoti tik tada, kai pasirašysiu sutartį. Kai pajausiu, kad tikrai pavyko sukurti savo knygą, dairysiuosi vertimo. Šiemet dar ne, kitais metais – būtinai“.

 

 

Rimantas Povilas Vanagas: „Man Labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti“

2019 metai. R.Vanagas Anykščių Koplyčioje. J.Junevičiaus nuotrauka
2019 metai. R.Vanagas Anykščių Koplyčioje. J.Junevičiaus nuotrauka

Rimantas Povilas Vanagas: „Man Labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti“

Su Anykščiuose gyvenančiu vienu produktyviausių Lietuvos rašytojų, aktyviu visuomenininku Rimantu Povilu Vanagu kalbasi literatūrologė Jurga Žąsinaitė

Jūsų asmeninėje interneto svetainėje (https://rimantasvanagas.lt/) žvilgsnį ir mintį sustabdo įrašas: „O mano didžiausia viltis ir geidžiamybė nėra kuo nors išskirtinė: prigimtine kalba (ji nė iš tolo neprilygsta kalbėjimui) pasakyti žmonėms tai, kas jiems iš tiesų galėtų būti svarbu, įdomu, naudinga.“ Išsyk sukirba klausimas: kokia gi ta „prigimtinė kalba“?

 „Prigimtinė“ man imlesnė, talpesnė už „gimtoji“, – kodėl? Penkerių metų vaikui tėvo motinos kalba gimtoji, bet štai po dar penkerių, dešimties metų kur nors Norvegijoj ar Airijoj jos, galimas daiktas, jis net nebeprisimins – nes kalba jam vien garsų junginiai, žodžiai, skirti bendrauti. Tik žymiai vyresnis žmogus, apsvarstęs visą savo paties kalbos kelią nuo ma-ma iki amen, pajėgus suvokti, kad kalba siejasi ne tik su gimimu bei tam tikra liežuvio, balso stygų, lūpų artikuliacija, bet ir su istorine pasąmonės atmintimi, galbūt užkoduota ir genuose.

Kadangi – dovanokit – visą gyvenimą buvau truputį pamokslininkas, nenusiraminsiu netaręs dar kelių sakinių, ir ne todėl, kad jūs ko nors nežinotumėt. Tiesiog akcentuoju tai, kas man pačiam labai svarbu ir kaip aš tai suprantu.

Atplaukusi iš amžių glūdumos, kalba intuityviai siejasi su aplinka, tavo paties jausmais ir patirtimis, kelia aibę prisiminimų ir asociacijų, t.y. atspindi žmogaus, genties, tautos raidą. Nei garsai, nei skiemenys, nei juo labiau žodžiai nėra atsitiktiniai,  jie – tokie pat mūsų gamtos subrandinti vaisiai, kaip ir čionykščiai obuoliai ar dilgėlės. Jaučiuos esąs gamtos vaikas, ir kaip sentimentaliai ar egzaltuotai beskambėtų, kalba man šlama mūsų upėmis ir šileliais,  jos melodiją bei išraišką diktuoja kraujo tėkmė.

Visa tai anaiptol nereiškia, kad mes, lietuviai, išskirtiniai, kuo nors geresni už kitus. Štai armėnams – girdėjau iš jų pačių lūpų – žodis „Armėnija“ skamba kaip akmenų garmėjimas, kalnų upokšnių gurgenimas. Kitaip tarus, kalba yra vienas iš prigimties, tapatybės atributų,  SISTEMOS, VISUMOS ar, kaip pasakytų žydai, VISATOS dalelė. Tokios – prigimtinės – kalbos neišmoksi, neįkvėpsi iš jokio vadovėlio ar žodyno, netgi palengvinto naujausių technologijų! Matyt, būtent tai suvokdami, žydai ir atgaivino, valstybine pavertė viešajam gyvenimui nebetarnavusią hebrajų kalbą.

Mes taip spėriai tolstam nuo savo šaknų, kad, žiū, ne vienas modernus lietuvis savo gimtąją kalbą jau laiko tik viena iš pasaulio kalbų, beje, netgi sunkiau išmokstama nei daugelis kitų… Man tai žiauru, kalbant analogijom, mano tėvai niekada nebus man tik vieni iš visame pasaulyje gyvenančių milijonų tėvų…

1958 metai. Rimantas Vanagas Pirmosios komunijos dieną Anykščių šventoriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka
1958 metai. Rimantas Vanagas Pirmosios komunijos dieną Anykščių šventoriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas šiandien, Jūsų galva, tūlam anykštėnui, lietuviui svarbu, įdomu, naudinga?

Ne tik tai, bet ir tai, apie ką jau šnekėjau. Paradoksalu, bet mūsų laisvoji, išmanioji visuomenė nūnai kai kuriais požiūriais atsidūrusi primityvioj vystymosi stadijoj, jai verkiant, žūtbūtinai reikia kliūstelti elementarios edukacijos. Abėcėlės, aritmetikos, gramatikos, istorijos, gamtos, meno pradžiamokslio – tiesiogine ir perkeltine prasme.

Kartkartėm įsitikinu, kad mes neretai nesusikalbam ne dėl nepakantumo kitai nuomonei, o dėl to, kad vis daugiau žmonių, tarsi ir išsilavinusių, neturi jokios argumentuotos nuomonės net apie elementarius dalykus – tik kažkokias nerišlias nuogirdas. Vaikai – galėčiau iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais – nebeatskiria virtualaus pasaulio nuo tikrojo, suaugusieji dalinasi atsitiktiniais kelionių įspūdžiais vos ne kaip pasauliniais mokslo atradimais… Spalvinga, efektinga – ir kartu graudi paveiksliukų kultūra! Kokia tuomet diskusija, tolerancija, pažanga, kūryba, bendras sutarimas svarbiausiais šalies klausimais?

Todėl ir sakau: edukacija! Gėda būtų XXI amžiaus pradžioje, naujųjų technologijų eroje, nuo kriptografijos vėl sugrįžti prie urvinės ikonografijos… Ar vienas žmogus pajėgus šiame globaliame procese ką nors bent truputėlį pakeisti? Matau nemažai įkvepiančių pavyzdžių mene, versle, politikoj – ir sakau taip!

Su poetu Gvidu Lataku. 2018 m. J.Junevičiaus nuotrauka
Su poetu Gvidu Lataku. 2018 m. J.Junevičiaus nuotrauka

Savo paties kuklias pastangas irtis pažinimo bei edukacijos kryptimi įvardinčiau jau beveik 20 metų vykdomu ilgalaikiu dokumentinės prozos projektu „Anykščių krašto praeities literatūrinė rekonstrukcija“, vienu žodžiu – „Sieliai“. Išleidau 7 šios serijos knygas. Per nepaprastus „mano mažųjų didžiųjų anykštėnų“ likimus bandau skleisti nueinančių kartų patirtį, kuri tiek man, tiek, tikuosi, skaitytojui pasitarnauja ir kaip Lietuvos kasdienybės istorijos pamoka, ir kaip psichoterapinė priemonė: mūsų žmonės praėjo juodus pragarus, bet – ištvėrė, vėl myli artimą ir tėvynę, juokiasi!

Šias dokumeninės prozos knygas noriai skaito vyresni žmonės, atpažindami vietas, pavardes ir galbūt netikėtai rasdami save. Pažįstu nemažai skaitytojų, turinčių visas mano knygas.

Prieš gerą dešimtmetį „Šiaurės Atėnuose“ recenzavau 2008-aisiais išleistą Jūsų publicistikos knygą „Laiškai iš Paryžiaus“ (Jurga Žąsinaitė, „Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai“, in: Šiaurės Atėnai, 2009 10 23). Itin įdomu ir prasminga pasirodė tai, kaip svečiame krašte ieškote savos kultūrinės tradicijos patvirtinimo, kaip per klasika tapusius tekstus mėginate prisiliesti prie savo laiko skaudulių, ir ne tik prisiliesti, bet ir rasti būdų jiems malšinti. Laiškuose iš Paryžiaus pateikėte ne vieną konkretų pasiūlymą, kaip netikusius sprendimus pakeisti tinkamais ir efektyviais; ar Anykščiai jais pasinaudojo?

Apmąstymai, palyginimai, pasiūlymai dar nėra užduočių kam nors sąrašas, tiesa? Man labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti. Net jei kas nors, paskaitęs mano paryžietiškus samprotavimus apie Anykščius bei jų neišnaudotas galimybes, piktai nusispjovė – irgi gerai! Bent žinos, kad to jam tikrai nereikia…

Kalbant rimčiau, sunku patikrinti, kas ką sudomino, suintrigavo – ar nugarmėjo duobėn be atsako, be pėdsako. Mane visuomet stulbina projektų anketose užduodamas klausimas: kokį tikslą pasieks, kokį rezultatą duos rašoma (norima rašyti) knyga? Tokie dalykai neišmatuojmi, nepasveriami,  tai tas pat, kas klausti, kokius virpesius, kiek elektros energijos Kavarsko hidroelektrinei sukels Anykščiuose Šventojon mestas akmenukas?..

Per pastarąjį dešimtmetį Anykščiuose įgyvendinta tiek kultūros, turizmo projektų, kad džiaugies ir nesvarstai, kas pirmasis ištarė tą ar aną idėją: svarbu, kad ji žydi, mezga vaisius! Negaliu ištverti nepagyręs anykštėnų: mūsų mažas miesteliukas kiaurus metus bruzda taip, lyg visą laiką būtume Kultūros sostinė! Mums tikrai daug kas atvirai pavydi.

Ne sykį girdėjau Jus sakant, kad „gyvenimo realybė pranoksta drąsiausią vaizduotę“. Ar todėl pirmenybę teikiate publicistikai, dokumentikai? Peržvelgus Jūsų įspūdingą leidinių bibliografiją (sudarytą iš kelių dešimčių storesnių ir plonesnių tomų), matyti, kad dominuoja tikrovės, kasdienybės istorijas fiksuojantys tekstai.

Gryna teisybė. Nors į Rašytojų sąjungą 1983 m. buvau priimtas kaip poetas, publicistika, dokumentika – viso mano gyvenimo duona, ir aš ją myliu. Bet ne tokia vienadienė, vienkartinė publicistika, kai prisėdęs išsilieji „kas ant seilės užėjo“ – kokios gausu interneto portaluose ir visoj nereiklioj žiniasklaidoj. Kiekvienam rašiniui, nesvarbu, ilgam ar trumpam, aš ilgokai ieškau tikslesnio žodžio, tinkamiausių pavyzdžių, atidžiai rikiuoju argumentus etc. Atsainus autorių požiūris į publicistiką, neatsakingumas, skubėjimas, o kai kada ir neraštingumas mane tiesiogiai žeidžia.

Kai kas mano, kad publicistika jau atgyvenusi, ją sėkmingai pakeitė esė, – aš taip nemanau. Papildė, praturtino – taip, o pakeisti tikrai nepakeitė, tiesiog savo publicistinius tekstus autoriai išsisukinėdami gėdijasi vadinti tikruoju vardu. Aš netgi manau, kad gudragalviška ir dažnai narciziška esė iš dalies kalta, kad skaitytojas, neberasdamas spaudoje laiko pulso, atšoko nuo laikraščių skaitymo, ir kone visa literatūrinė žiniasklaida dabar murkdosi įmantriuose grupelės intelektualų pursluose. Jeigu vadinamųjų tekstų nebeįkerta net mokytojai lituanistai, kam jie išvis skirti? Proto bokštai pakankamai peno randa knygose, tad ko tuomet verkauti dėl menkstančių laikraščių tiražų?

Grožinė literatūra – ir publicistika, meninė dokumentika, dokumentinė proza… Man regis, šie žanrai taip arti vienas kito, kad kartais nesunku ir supainiot. Lietuvoj publicistinis žodis tradiciškai vertinamas kaip antraeilė kūryba, nors nei Vakaruose, nei Rytuose taip nėra. Labai liūdna tai sakyti Juozo Tumo-Vaižganto, vieno didžiausių Lietuvos moralinių bei literatūrinių autoritetų, jubiliejiniais metais. Vaižgantui viskas derėjo, jame viskas tilpo – meilė žmogui ir pilietinė aistra, sodri kalba, šmaikštumas ir didaktika, patriotizmas.

Dabartinė mūsų publicistika byloja, kad šiandieniai plunksnos meistrai vis dar linkę atokiai laikytis nuo pilietinių temų, valstybės reikalų, laiko save tarsi aukščiau gyvenimo. Nors kas nuneigs, jog labai aukštai vertinamas B.Sruogos „Dievų miškas“ yra savitai pateikta dokumentika? O Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, su kuria turėjau garbės susipažinti dar prieš 35 metus, kūryba įvardijama kaip nuoga fakto literatūra – ir, kaip sakoma, eina į dangų!

Laikas daug ką koreguoja, be kita ko – ir literatūros žanrus, jų prabą. Vadinamoji „grynoji“, „modernioji“ literatūra, vos pasikeitus aplinkybėms, greitai vysta, nebetraukia, atrodo naivi ir dirbtinė. Tuo tarpu konkrečiais faktais meistriškai pagrįstų knygų svoris ilgainiui tik didėja. Pirmiausia omeny turiu anykštėnų rašytojų kūrybą: bent man A.Vienuolio ar B.Buivydaitės atsiminimai kur kas vertingesni už jų gana lėkštus prieškario romanus.

Esate išbandęs ir vertėjo amatą. Kokius autorius vertėte? Ką apskritai manote apie vertėjo darbą, kaip vertinate šiuolaikinius vertimus?

Esu išvertęs 3 rusų autorių knygas, tarp jų – garsiąją V.Jerofejevo apysaką „Maskva – Petuškai“ ir ne mažiau skandalingą V.Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“. Jerofejevą man dar 1989 metais dovanojo bičiulis, vertėjas bei poetas Georgijus Jefremovas, įregistravęs Maskvoje pirmąjąją privačią leidyklą, o „Petuškus“ išspausdinęs Danijoje. Aš šia pusiau pogrindine apysaka labai susižavėjau, ją transliavo ir BBC radijas, tačiau tuomet, 1990-aisiais, Lietuvoje neatsirado vertėjo – kam besiūliau, atsisakė „Petuškų“ kaip neišverčiamų. Pyktelėjęs pagalvojau:  italai, prancūzai, kiti užsieniečiai Jerofejevą jau išsivertė, nors labai abejoju, ar jie rusų slengą,  ruso charakterį ir mentalitetą, sovietinio gyvenimo peripetijas išmano geriau už mane, kokius 15 metų prasitrankiusį po Rusijos platybes…

Išverčiau, palaimino Rašytojų sąjungos leidykla. O kai „Tyto Alba“ surado V.Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“, prisiminė, jog esu šiek tiek perkandęs rusišką girtuoklių ir kalinių žargoną… Džiaugiuosi prisilietęs prie šių puikių knygų, jos man pačiam buvo labai intriguojančios ir netikėtos, tad vertimas buvo ne tik sunkus, bet ir malonus.

Manau, jog dabar turime daug puikių vertėjų iš daugelio kalbų. Kad ne visi jie vienodo lygio, lyg ir savaime suprantama, nors atidžiau skaitydamas (jaunystėje dirbau korektoriumi-stilistu) kartais imu nejučia rausti… Dar liūdniau, kai jie dar ir nesąžiningi. Nustebau, vos ne po 20 metų sužinojęs, kad pasirodė naujas „Petuškų“ vertimas; iš esmės žiūrint, nieko bloga, gal atsirado talentingesnis vertimo meistras? Pasirodo, šuva pakastas kitur: internete perskaičiau leidyklos „paaiškinimą“,  jog pirmasis vertimas – maniškis – buvęs „nepilnas“. Tačiau „nepilni“, kaip pastebėjo abu knygų vertimus lyginę recenzentai, buvę tik keiksmažodžiai – juose vietoj raidžių mano, kaip ir autoriaus pirmajame leidime, padorumo dėlei buvo palikti nesunkiai nuspėjami taškai, o štai naujoji vertėja išdrįso įrašyti trūkstamas raides… Ir tiek to talento!

Rimtas vertimas visuomet komplikuotas, ypač kai stengiesi perteikti ne tik autoriaus stilių, semantinę žodžių reikšmę, bet ir apskritai knygos dvasią. Leidžiant antrąją „Čiapajevo“ laidą, kai kas pasigedo mano vertime tikslesnių atitikmenų – nors jų lietuvių kalboje paprasčiausiai nėra arba jie „nelimpa“, todėl visą „smarvę“ atkūrinėjau „apžaisdamas“ gretimus sakinius, epizodą, pastraipą. Žinoma, galima rinktis ir kitą kelią, bet man artimesnis ne mechaninis, pažodinis, o giluminis tekstas.

Ne viename biografijų žinyne, enciklopedijoje galima rasti informacijos apie Jūsų įvairialypę veiklą: darbuojatės tarybose, vertinimų komisijose, priklausote organizacijoms, kuriate, steigiate, leidžiate… 2014 m. po Pasaulio anykštėnų bendrijos stogu įkūrėte Anykščių akademiją, esate tituluojamas šios akademijos rektorium. Kokius mokslus joje galima išeiti?

Iš kai kurių komisijų, tarybų, komitetų jau išėjau – nusibodo, ypač kai per 20 su viršum metų įsitikini, kad tavo balsas nelabai kam reikalingas. Be to, ateina nauja karta – ir tegu ateina, tegu tik nepamiršta, kad sugadinti lengviau nei pataisyti ar sukurti ką nors nauja…

Pasaulio anykštėnų bendrijos mėnraštį „Pasaulio anykštėnas“ sumaniau daugiau nei prieš 10 metų. Su žmonos pagalba leidžiu iki šiol. Nors jaunimui paprasčiau pasinaudoti internetu (turime ir laikraščio kompiuterinį variantą), vyresni žmonės mieliau varto popierinį mūsų veiklos atspindį…

R.Vanagas su žmona Vijoleta. 2019. J.Junevičiaus nuotrauka
R.Vanagas su žmona Vijoleta. 2019. J.Junevičiaus nuotrauka

Anykščių akademiją prieš 5 metus sumaniau kaip „papildą“ gimtinės pažinimo anemija, patriotizmo stoka sirguliuojančiam jaunimui. Neteko girdėti, kad Lietuvoje veiktų panašus darinys. Prieš išskrisdamas iš lizdo, lai jaunuolis sužino tai, ko neras jokiame vadovėlyje – kuo turtingas, įdomus, savitas mūsų kraštas. Kokias iškasenas slepia mūsų žemė, kokie piliakalniai byloja apie istorinę praeitį, ką reiškia miestelių herbai, koks likimas ištiko miestelio žydus, kuo intriguoja Anykščiams tradiciškai svarbios knygos istorija, ką pokary reiškė būti partizanu, kokios mūsų tarmės ypatybės, kokie sporto rekordai pasiekti Anykščiuose ir kt.

Sykiu stengiamės nušauti ir kitą „zuikį“ – lektoriais kviečiame tik žmones, gimusius, užaugusius ar kitaip glaudžiai susijusius su Anykščiais. Savas asmenybes, autoritetus, kad jaunimas žinotų, jog ir mes ne iš kelmo spirti, turime kuo didžiuotis, į ką lygiuotis. Ir kas tik pas mus nesilankė! Generolai, Seimo nariai, mokslininkai, rašytojai, istorikai, klimatologai, sportininkai olimpiečiai, keliautojai, alpinistai, muzikantai…

R.Vanagas su aktoriumi G. Arbačiausku ir alpinistu V. Vitkausku. 2019 metai. J.Junevičiaus nuotrauka
R.Vanagas su aktoriumi G. Arbačiausku ir alpinistu V. Vitkausku. 2019 metai. J.Junevičiaus nuotrauka

Yra tik vienas „bet“. Nors Akademijos veikla pabrėžtinai pozityvi ir netgi labai aktuali, kažkodėl mieliau pastebimi ir skatinami, populiarinami projektai, susiję ne tiek su mūsų kraštu ir Lietuva, kiek su globaliomis, integracinėmis, invazinėmis vertybėmis, kurios ir taip iš visų pusių veržiasi tarsi potvynio vanduo… Kai šitokia emigracija, kai jauni žmonės nebesuvokia, kas yra namai, šeima, tėvynė, vaikai… Argi tam pabudome tautiniam Atgimimui? Spraudėmės į Baltijos kelią? Kaip vienas  pažįstamas sako, ar nesivarto karstuose Kudirka ir Basanavičius?

Kokie kiti kūrybos, veiklos planai sukasi anykštėnų anykštėno, rašytojo, kraštotyrininko, visuomenininko, žvejo galvoj?

Minčių, sumanymų mano galvelėj kur kas daugiau nei laiko ir galimybių juos įgyvendinti… Nors pakeisk galvą! Todėl pirmumą atiduodu tam, ko be manęs niekas kitas nepadarys. Eilėraščių prikurs, romanų taip pat, o štai… Bet verčiau patylėsiu.

Lengviausia atsakyti dėl žvejo. Laikas valtyje su meškere rankoje atpalaiduoja, prašviesina ir akis, ir širdį. Viena mano knygelė taip ir vadinasi: „Niurksi plūdė ir širdis“. Praleisti porą vakarų per savaitę gamtoje, ant vandens – svajonė! Deja, ne visada pavyksta, o lydinės meškerės, pirktos pavasarį, išvis dar neužmečiau. Bet kaip kiekvienas meškeriotojas galėčiau faktais priremti D.Trumpą dėl žmogaus išprievartautos klimato kaitos – antai Rubikių ežeras nusekęs gal per metrą, o Šventojoje žuvims išvis atėjo tamsūs laikai – žolė baigia „suvalgyti“ deguonį…

Pabaigai paspėliokime: jei nuo pat pirmų mokyklos klasių išskirtinai aktyvus, daug kur dalyvaujantis, kuriantis, organizuojantis Vanagiokas nebūtų pasirinkęs studijuoti lituanistikos, kokiose pakrantėse jis šiandien plasnotų?..

Jaučiuosi esąs savo rogėse ir, regis, jau žinau, ką galiu, o ko ne. Ir ko noriu. Tačiau klysta manantieji, jog man labiausiai patinka rašymas, – tikrai ne. Tiesiog tuo gyvenu, įpratau gyventi, pagaliau nieko kito ir nemoku. Jei būčiau buvęs gabesnis tiksliesiems mokslams, gal būčiau tapęs geologu ar ichtiologu. Keista, bet dabar vis labiau traukia fizika, kalbotyra, architektūra. Ypač patinka statyti – vis rezgu mintyse įvairių statinių projektus, matyt, mano tikrasis pašaukimas – statybininkas? Jei turėčiau milijoną, savo gimtuosiuose Pesliuose užtvenkčiau Šventąją ir suręsčiau malūną, koks dundėjo iki 1944-ųjų liepą vokiečių kareivio pakišto degtuko…       

Švenčiant 70-metį. 2018 metai. A.Motiejūno nuotrauka
Švenčiant 70-metį. 2018 metai. A.Motiejūno nuotrauka

Gintarė Adomaitytė. Apie lelijas, mokyklas ir romantiką

Pražydusios gulbės. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pražydusios gulbės. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie lelijas, mokyklas ir romantiką

Ignalinos dienoraščiai

2017 metų birželį sutikau Romantiką. Jei kam atrodo, kad pirmasis šio teksto sakinys skamba saldokai, skubu perspėti: Romantika buvo pavojinga. Ji ganėsi aptvaro pakraštyje, nebendravo nei su kitomis kumelėmis ar kumeliukais, nei su savo šeimininku, nei su viešnia – tai yra manimi, netikėtai užklydusia į Josvainių žirgyną. „Jau prie Romantikos tai neikite, ji sunkaus būdo“, – perspėjo žirgyno šeimininkas Vilgelmas Grūdė. Ir pridūrė: „Nors… Matote, jau dirsčioja į mus, jau domisi, tai gal…“

Romantikos likimo nežinau. Vilgelmas Grūdė mirė beveik lygiai po metų nuo mudviejų susitikimo – 2018-aisiais, baigiantis pavasariui, prasidedant vasarai. Originali tai buvo asmenybė. Valdinga ir savaip romantiška. Mirė, beje, toje vietoje, kurią labiausiai mėgo: savo arklidėse.

Aš visada žinojau, kad romantika tokia: ji dirsčioja į mus didelėmis akimis, paslėptomis po vešlia ir ilga „grifka“, kitaip sakant, kirpčiukais, bet juk tai ne kirpčiukai, tai kuo tikriausia „grifka“ iš mano paauglystės laikų, tai šukuosena, kurią vadinome hipiška – savo mamų ir močiučių siaubui. Kirpčiai privalėjo šiek tiek dengti akis, o karčiai (atsiprašau, mano plaukai) romantiškai draikytis. Kad būčiau visai kaip Maryla Rodowvicz – lenkų dainininkė, Sopoto scenoje basa dainavusi romantišką dainą apie čigonus (žodžio romai tada nebuvome nė girdėję).

Tie mūsų palaidi karčiai draikėsi tik po pamokų. Aš ir dabar regiu, kaip pamokai įpusėjus į  klasę užeina direktorė ir ją lydinti mokytojų aktyvisčių  komanda. Mes atsistojame. Ir stovime, ir laukiame, ir matome, kaip nudelbia kiekvieną mūsų atidūs žvilgsniai. Man patariama susirišti plaukus. Kai kam ‒ atsisakyti manikiūro ar pasiilginti uniformą. Galbūt patarimų būta ir daugiau, galbūt prižiūrėtojų komanda mums linkėjo tik gero – žinoma, kad gero, sunku įsivaizduoti pedagogų tarybą, linkinčią blogio.

Ir vis dėlto… „Greičiau iš tos šūlės“ – štai žodžiai, tyliau ar garsiau aidėję perkimštuose mūsų mokyklos koridoriuose. Mūsų buvo labai daug – pernelyg daug. Priestatą vis statė, statė ir niekaip nepastatė, ėjome į pamokas net keturiomis pamainomis. Tai nulinė pamoka, tai septintoji. Visas jas, tas pamokas,  kiekvieną jų, lydėjo statybų triukšmas ir neapsakomas jaunesnės kartos erzelys.

Tai jis kaltas, ar bent jau dėtas – tas triukšmas, kad užsisvajodavau apie gyvenimą mažesniame mieste, net miestelyje, apie tylią ir ramią mokyklą, apie nedidelę klasę.

Mokyklos keisti negalėjau. Ne tik todėl, kad Antakalnyje ji buvo viena vienintelė. Labiausiai dėl to, kad patekau į L klasę – sustiprinta lietuvių kalba ir literatūra, o dar lotynų. Literatūros man reikėjo jau tada, gal pernelyg jos reikėjo.

1972 – štai metai, keitę mano gyvenimą. Mes įsikraustėme į erdvesnį butą Volungės gatvėje. Sesuo Dainora baigė mokyklą ir išvažiavo dirbti į Kauną. Gavau savo kambarį! Savo lentynas! Į jas susitempiau man svarbias knygas. Svarbiausios – Iliada ir Odisėja, godžiai skaitytos per vasarą, Trakuose, per pertraukas tarp treniruočių. Buvau trenktas vaikas. Man vaidenosi, kad jeigu jau klasė L, tai kaip aš į ją ateisiu, neskaičiusi antikos ir ne tik jos. Kambario lentynose rikiavosi Goethe Heine, Hugo ir Balzacas. Skaitydavau pernakt. Į pamokas ateidavau neišsimiegojusi, paraudusiomis akimis, skaudama galva.

Kas kita irklavimas. Iki treniruotės išsiblaivydavau. Nežinau, ką jie man darė – tie vėlyvų laikų prozininkai ir poetai, tas nesibaigiantis nėrimas į sakinio ritmiką.  Irkluoti ėmiau ritmingiau, tapau keturvietės yrininke – žmogumi, diktuojančiu ritmą.

Tūkstančius, gal milijonus kartų girdėjau, neva irklavimas man trukdo gerai mokytis. Kad ne. Ne jis, ne sportas… Trukdė bemiegės naktys. Skaitydavau iki paryčių, nuo emocijų pertekliaus ir nuovargio net apsižliumbdama. Ėmiau šiek tiek rašinėti. Dienoraštį, laiškus… Rašydavau seseriai į Kauną, gerbėjui į Trakus, gal truputėlį sau. Neišliko nieko svarbaus, nieko rimto, nieko saugotino. Gal tik kaltės  jausmas – nevažiuodavau į Jaunųjų filologų konkursus, nors kartą kitą buvau kviesta. Kaip važiuoti, jei trenerė jau nupirkusi bilietus į Moldovą ar Ukrainą, jei laukia pavasaringos, sraunios ir plačios upės ‒ Dniepras ar Dniestras.

Ir kitas išlikęs jausmas… Ruduo, lietus, beveik liūtis… Atrodo, kad pasaulyje nieko daugiau ir neliko: tik mano stalo lempa ir pats stalas, tik sąsiuvinis ir rašiklis, brėžiantis neaiškias raides, besijungiančias į nesklandžius žodžius, į nedarnius sakinius.

Bet lelijos? Kuo čia dėtos lelijos?

Ilgainiui apisgyvenau Ignalinoje – mieste, kurio herbe, laimei, nėra karžygių su kalavijais, chimerų, grifų, liūtų ar kitų siaubų. Yra tik trys lelijos mėlyname fone. Ramybė, gelmė ir tyla – tai, ko pati nesuvokdama, nemokėdama įvardyti, skaudžiai ilgėjausi savo 22 vidurinėje, savo L klasėje.

Anais laikais, irkluodama Trakų ežeruose, Neryje ar Nemune, baltųjų lelijų nepastebėjau. Jų nebuvo. Geltonavo lūgnės – taip. Baltosios laikytos retenybe.  Dabar tą retenybę matau kasdieną. Visą vasarą.

Mielagėnų lelijos. Rimos Misiūnienės nuotrauka.
Mielagėnų lelijos… Rimos Misiūnienės nuotrauka.
Keliauja lelijos ir gulbės... Neringos Dangvydės nuotrauka.
…ir gulbės keliauja. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Bet šios vasaros pradžioje, Vilniuje, Vingrių gatvėje, gal gerą pusvalandį praleidau vaikštinėdama, tupinėdama, beveik uostydama kitą „augalą“ ‒ Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinį „Vandens lelijos“.

Taip jau sutapo, kad tą dieną Vilnių siaubė rekordinis karštis – daugiau nei 30. O aš privalėjau nueiti į savo „šūlę“ – po daugybės metų ir vėl į 22-ąją, šiais laikais tapusią Vilniaus Gedimino universiteto inžinieriniu licėjumi.

Mokyklų per savo rašytojos gyvenimą mačiau daug. Kuo įvairiausių. Ir sostinėje, ir atokiuose miesteliuose. Savosios po baigimo nelankiau niekada. Nesiveržiau. Nepasiilgau. Nors jaučiau: kada nors pasišauks.

Pašaukė ne licėjus, o LAATGA-A. Kartu su agentūros darbuotojomis pasakojome licėjistams apie autorines teises. Sėdėjau scenoje, kurioje kadaise deklamavau itin erotišką kūrinį – Zemfiros monologą iš Aleksandro Puškino kūrinio. Laimei, tai buvo klasikas, antraip būtų mane iš tos mokyklos už nepadorumą išgrūdę.

Prieš renginį pakėliau seno pianino dangtį. Taip, tai Belorus. Gal net tas pats, kuriuo  skambindavau Šopeno Mažąjį polonezą. Tą kūrinį buvau tobulai iškalusi, mano „menas“ praversdavo per mokslo metų iškilmingus uždarymus.

Fotografė Vlada Inčiūtė pasiūlė nusifotografuoti bibliotekoje. Nemėgstamoje…  Ten mane, penktokę ar šeštokę, vis perspėdavo, kad knygų, kurias skolinuosi, nesuprasiu – neva dar per maža. Ir salė, ta salė, kurioje rinkdavomės į šokių vakarus. Klusniai susėdusios pasieniais, merginos laukdavo, kol bus pakviestos.

Nepasikeitusi – visai nepasikeitusi ta mano mokykla. Jei kalbėsime apie sienas, lubas, laiptus, koridorius – tikrai ne. Tik tylos, ramybės daugiau, tik licėjistai kur kas laisvesni nei mes kadaise ir labai kantrūs. Buvome atidžiai išklausytos, tikriausiai ir suprastos.

Severijos Inčirauskaitės-Kriaučiūnaitės „Vandens lelijos“ labiau nei mokyklos sienos įkvėpė parašyti šį tekstą – kūrinyje įrašyta, įausta, išsiuvinėta begalė istorijų. Žinoma, kad jau parūdijusių: ten, kur vanduo, visada rūdys. Ir ten, kur mūsų jausmai, prisiminimai, nuoskaudos. Romantika, sentimentai rūdija; jausmų  cisternos prakiūra; vandens lelijos ir baltosios gulbės iš ežero gelmių keliauja į kilimėlių ar pagalvių paviršių, kad būtų paniekintos, sutryptos, išmestos ir… grįžtų atgal – į sentimentų ir romantikos pasaulį.

Lelijos Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Nuotrauka iš bibliotekos archyvų
Lelijos Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Nuotrauka iš bibliotekos archyvų

Ignalina šią vasarą taip pat pražydo lelijomis – tiesiogine ir perkeltine prasme. Man labai patinka sumanymas išauginti sodeliuose, darželiuose, kiemuose, paežerėse  kuo daugiau ir kuo įvairiausių lelijų – nuo paprasčiausių iki karališkų. Bet niekaip neįprantu dirbtinių lieto marmuro lelijų, šiemet įkurdintų  skveruose ir aikštėse šalia tikrų gėlių. Kasdieną jas, tikrąsias ir dirbtines,  matau pro savo langą. Tikrinuosi: gal jau prisijaukinau? Ne, dar ne… Toks jausmas, lyg didžiulis paukštis būtų skridęs virš Ignalinos ir abejingai kaktelėjęs šen bei ten.

Ignalinos lelija iš lieto marmuro. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės
Ignalinos lelija iš lieto marmuro. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės

O miesto  fontanas centrinėje dalyje? Jis glumino ir juokino, jis buvo vadinamas kuo įvairiausiai… Jei korektiškai, tai vaisingumo simboliu. Jei kandžiau – mero  pasididžiavimu.  Jei vulgariai – tai Ignalinos falu ar… patys suprantate kaip… Pasak fontano  kūrėjo, tai  buvo besiskleidžianti lelija, jos pumpuras.

Ignalinos fontanas su lelijos pumpuru. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės
Ignalinos fontanas su lelijos pumpuru. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės

Rugpjūčio mėnesį statybininkai pumpurą nurėžė – rajono mero ir kūrinio autoriaus akivaizdoje. Ignalinai vietoj pumpuro centrinėje aikštėje žadamas lelijos žiedas.

Ar bus romantiškas?

Nežinau. Romantika kartais baidosi manęs, o aš – jos. Juk abi dairomės į pasaulį netinkamai. Matyt, kalta „grifka“ – ji per ilga, o ir karčiai plaikstosi ten, kur pučia neklusnūs  vėjai. Ir aptvaras, tas amžinas parūdijęs aptvaras… Gal žinote, kaip ištrūkti?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Neringa Mikalauskienė. Birželio sodų poezijos dvelksmas rugpjūtį

Birzelio_sodai_virselis

Birželio sodų poezijos dvelksmas rugpjūtį

Neringa Mikalauskienė

Birželio sodai᾽16, poezijos almanachas, sud. Vytautas Kaziela, Utena: „Kamonada“, 2016.

Mėgstu skaityti almanachus. Pasitaiko, kad tyrinėju nuo pirmojo iki paskutinio puslapio: tokia literatūros kritikės dalia ir duona. Du „didieji“ ‒ Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens ‒ privalomi, vartomi su amžinaisiais klausimais mintyse: kiek atspindi tų metų kūrybos tendencijas, ar pateko tikrai patys patys (visada būna atvirai ar slaptai nusiminusių kūrėjų: neatrinko, nepakvietė, ne…), koks sudarymo principas, struktūra (t. y., kokia tvarka autoriai ir tekstai dedami į almanachą: pagal abėcėlę, pagal temą, beje, esu mačiusi bandymų pagal gimimo metus sudėlioti įsivaizduojant, kad taip kartų kūrybos tendencijos atsiskleis, ‒ neatsiskleidė). Tačiau neką mažiau įdomūs tie almanachai, kurie egzistuoja tarsi paribiuose, o į rankas pakliūva ne ieškomi („žinau, kad toks egzistuoja, pasiteirausiu…“), o lyg ir savaime, gal net po kelerių metų nuo išleidimo. Jie ‒ lyg sekretas Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraštyje, patekusiame į almanachą „Birželio sodai᾽16“: giliai / po skaidriu stiklu, apsamanojusiu smėlyje.

O patį almanachą gavau iš Gintarės Adomaitytės, parvežusios jį iš 9-osios poezijos šventės „Literatūrinė Aukštaitijos vasara“  „…ir saulas diementas žėruos…“ (A. Miškinis). G. Adomaitytės įspūdžius galite perskaityti ir „Meno bangose“: http://www.menobangos.lt/gintare-adomaityte-ignalinos-dienorastis-2/

Šis almanachas ‒ senesnis, 2016-ųjų. „Kaip manai, koks paskui būna tokių knygų likimas? ‒ klausė Gintarė, paduodama jį man. ‒ Kas beprisimena?..“ Klausimas mudviem nėra vien retorinis. Žinau, kad Gintarė ir Lietuvos rašytojų sąjungos serijos Pirmoji knyga leidinėlius brangina, saugo pasirodžiusius prieš dešimtmetį ar du. Yra pas ją ir regionuose gyvenančių, kuriančių rašytojų knygų su autografais, vietinių literatų klubų leidinių. Jie ‒ tai liudijimas, kad literatūrinis gyvenimas vyksta ne vien didžiuosiuose miestuose, kad ir mažieji turi kuo pasidžiaugti. O štai „Literatūrinė Aukštaitijos vasara“ puoselėja senas tradicijas: vyksta kas dveji metai, o šiemet buvo jau 9-oji, tad paskaičiuoti, kada prasidėjo, nesunku. Tačiau grįžkime prie almanacho, išleisto prieš kelerius metus…

Tuo metu „Literatūrinėje Aukštaitijos vasaroje“ dalyvavo ir savo kūrybą pristatė Kato Džavachišvili (Gruzija), Zaza Bibilashvili (Gruzija), Ekaterina Polyanskaja (Sankt Peterburgas, Rusija), Aleksandra Zińczuk (Lenkija), Wojciechas Dunin-Kozickis (Lenkija), Stepas Eitminavičius, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Vytautas Kaziela, Birutė Jonuškaitė, Alvydas Katinas, Daiva Molytė-Lukauskienė, Viktoras Rudžianskas, Jurgita Jasponytė, Marius Burokas, Petras Panavas, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Ričardas Šileika. Buvo skirta 14-oji A. Miškinio literatūrinė premija, ją gavo A. Katinas už poezijos knygą „Vaikšto vienas“.

Visų tos vasaros dalyvių kūryba sudėta į almanachą „Birželio sodai᾽16“, kurio sudarytojas ‒ Vytautas Kaziela. Reikia pasakyti, neprastas sudarytojas, mat reikėjo apjungti gana skirtingai rašančių autorių tekstus ‒ ne tik lietuvių, bet ir svečių iš užsienio. Giją, vedančią nuo vieno prie kito, apčiuopiau it Ariadnės siūlą, žodžių labirintu vingiuojantį paskutiniojo puslapio link. Įdomiausia, kad nuo tekstų, kuriuose transformuojami pasakiniai motyvai (V. Rudžianskas), archetipiniai genties, giminės istorijos fragmentai (J. Jasponytė) einama prie buvimo „čia ir dabar“ (R. Šileikos teležinelės), prie gyvenimo realijų reflektuojant karo grėsmes (Kato Javakhishvili, Aleksandra Zińczuk) ir vėl grįžtama prie ištakų ‒ rytų aukštaičių tarme parašytų R. Katinaitės-Lumpickienės tekstų, belaikę egzistenciją liudijančių simbolistinių Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės ar Petro Panavo eilėraščių, paties Vytauto Kazielos atsidūsėjimo ‒ viskas nueis užmarštin / tragedijos visos / ir farsai (p. 106) ‒ galiausiai dedamas postmodernistinis „taškas“ su ironijos prieskoniu ‒ pamokymas poetams, kaip rašyti apie tėvynę (A. Katinas). Taigi išvengta ir pasikartojančių temų monotonijos, ir įspūdžio, kad tekstai „sukrito“ be sistemos, ‒ o tai dažno almanacho bėdos.

Kaip jau minėta, almanachas pradedamas Viktoro Rudžiansko eilėraščiais. Vieną norisi pacituoti visą:

reversas

šalimais, atrodė, bidzena

šuniukas, ‒ iš tiesų ‒

 

prie rugsėjo suskilusios

geldos ‒ karalaitė

iš mano senatvės

 

siuvinėja pieniukšlę kalytę,

o iš pieno rupūžė plaukia (p. 4)

Miniatiūra ‒ o tokia talpi! Perskaitymo kodą duoda pavadinimas: reversas ‒ kita pusė monetos, kuri dažniausiai metama patikint svarbų sprendimą ar lažybų baigtį likimui. Pasitelkdamas pasakinius motyvus autorius čia kalba apie gyvenimą: ne viskas yra taip, kaip atrodo, o praregėjęs supranti, kad turtų nebuvo, bet lieka „čia ir dabar“, esamasis laikas: siuvinėjančios mergaitės metafora.

Kitame eilėraštyje ‒ gyvenimo laikinumo liudijimas:

ir antelę nurijo dulksna ir išseko

rasoj dunojėlis ir mėnulio

duonelė iš rankų iškrito (p. 6)

Su tautosakine V. Rudžiansko poezija kalbasi aštrus, ironiškas Mariaus Buroko tekstas „Didvyrio mirtis“:

pamiršau visas mitologijas

gardų tavo krūmelio kvapą

tysau skersai grindinio

išduobtas

ietimi

 

prieš saulę

čiulkinį grūda

muselės (p. 10)

Čia pat, šalia ‒ Jurgitos Jasponytės užkalbėjimai. Būtent taip dažnai norisi vadinti jos žodžių poveikį skaitytojui. Tekstai takūs, srovena ‒ burtažodžiais / žemė tampa tada užžavėta / ir neleist gyvasties / nebegali (p. 17). Jie lyg aidas vejasi beveik į almanacho pabaigą sudėtus rytų aukštaičių uteniškių tarme parašytus Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščius:

ir žeme to pati

ir miškai

ir dungus

 

ale vis tiek

unksčiau žvaigždes šviete

kitoniškai

 

a birželia pievas nubrisdava

tiesiai par širdį   (p. 84)

Tarmiškai parašyti eilėraščiai ‒ šios autorės stiprybė. Perrašyti bendrine kalba jie netektų specifinio prieskonio ‒ skambesio: jis lyg patina dengia kūrinio paviršių, galbūt net specialiai sendina, kad būtų išgautas efektas tiesiai par širdį.

Tiesiai į širdį taiko ir Aleksandros Zińczuk eilėraštis „Atsinaujinimas“ (šį ir kitus jos tekstus iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė):

Bus metas, kai teliks tiktai žemėlapiai, iš jų kaip susitraukę žiedlapiai

kris ežerai, blyškiai mėlynos trūkčiojančios

linijos, traškėdamos pabirs

mažų kryželių kalvos, iškils stogai dvarelių

ir koplyčios, ir pievas apkabins it jazminai,

kurie kadaise buvo.

Mums liks žemėlapiai, ir pasakos vien jie. (p. 71)

Gerai sudarytų almanachų privalumas, mano galva, yra tas, kad kartą nuosekliai juos pervertęs, net ir prisimindamas, kas maždaug ten buvo ‒ ypač nuotaiką, jausmą ‒ žinai, kad atsivertus kitą kartą tau galbūt suskambės jau kito autoriaus kūryba. Galbūt ateis mintis ‒ o ką dabar kuria Lietuvoje viešėję Zaza Bibilashvili iš Gruzijos, Ekaterina Polyanskaja iš Rusijos ar Wojciechas Dunin-Kozickis iš Lenkijos, prie kurių tekstų šioje apžvalgoje neprisiliečiau, nors almanache jie taip pat paliko ryškų pėdsaką.

O baigti teisingiausia būtų Stepo Eitminavičiaus tekstu:

Supranti,

Kiekvienas poetas

Turguje

Po stiklą didinamąjį

Nusipirko.

Patys mato kitaip,

Kitiems rodo ne taip,

Kaip yra.    (p. 112).

Nežinau, kaip sodai žydėjo 2016-ųjų birželį, tačiau poezija jų dvelksmą atnešė net iki 2019-ųjų rugpjūčio ‒ „Meno bangoms“.

 

 

 

 

 

Karolis Baublys. Pati sau mūza: Madame X

Albumo "Madame X" viršelis, vizualiniame lygmenyje ryškinantis Madonnos dvasinę giminystę su meksikiečių dailininke Frida Kahlo (1907-1954). Užsiūtos lūpos - nuoroda į draudimą kalbėti/dainuoti.
Albumo “Madame X” viršelis, vizualiniame lygmenyje ryškinantis Madonnos dvasinę giminystę su meksikiečių dailininke Frida Kahlo (1907-1954). Užsiūtos lūpos – nuoroda į draudimą kalbėti/dainuoti.

Pati sau mūza: Madame X

Karolis Baublys

Šiuolaikinės populiariosios muzikos atlikėjus galima skirstyti į dvi grupes: vieniems svarbi muzika ir tik muzika (scenoje jie pirmenybę teikia balsui ar konkrečiam muzikos instrumentui), kitiems svarbūs ne tik garso, bet ir vaizdo efektai; pastarieji atlikėjai kuria ne tiek koncertą, kiek spektaklį, pasižymintį įvairių menų dialogu ar polilogu: muziką lydi vaizdo efektai (video menas), choreografiniai triukai, teatro elementai (kostiumai, dekoracijos), galiausiai – politiškai angažuoti diskursai. Madonna akivaizdžiai atstovauja antrojo tipo atlikėjams; 60-mečio sulaukusi dainininkė neatsitiktinai laikoma šiuolaikinio konceptualiojo muzikinio šou pradininke (pirmas tokio tipo koncertas-šou buvo Madonnos Blond Ambition Tour (1990), pasižymėjęs konceptualiu scenarijumi, įspūdinga scenografija ir įsimintinais kostiumais). Madonna garsėja ne tik kūrybingais pasirodymais, bet ir albumais-konceptais, išsiskiriančiais apgalvota struktūra, vieninga tematika, novatoriškomis, dažnai provokuojančiomis idėjomis. 2019-ųjų birželio 14 d., po ketverių metų pertraukos, pasirodęs naujasis (penkioliktas) dainininkės studijinis albumas Madame X užsienio spaudos apibūdinamas kaip labiausiai rizikingas ir labiausiai politiškas visos jos karjeros kontekste.

Rizika pirmiausia susijusi su aiškiai eksperimentiniu dainų pobūdžiu: šiuo albumu Madonna bando praplėsti šiandieninės populiariosios muzikos ribas, praturtindama jas specifiniais Lotynų Amerikos, Afrikos, Pietų Europos sąskambiais. Madame X atveju būtų per paprasta kalbėti apie konkrečias įtakas, nes įtakos čia svarbios tiek, kek padeda sukurti ką nors naujo, tam tikras hibridines, globaliai futuristines populiariojo meno formas, derinančias keletą visiškai skirtingų muzikinių žanrų. Vienas geriausių pavyzdžių čia būtų God Control, kur derinant kontrastingus stilius (rap, gospel, 70-ųjų disco) sukuriamas novatoriškas muzikinis žanras, kurį būtų galima apibūdinti kaip politinį disko („Political Disco“ ar „Disco Protest Song“). Jei šiandieninėje populiariojoje muzikoje pagrindinis dėmesys teikiamas konkrečiai smogiančiai dainai, pritraukiančiai minias ir tampančiai hitu, Madame X atveju dėmesys koncentruojamas į albumo koncepciją, mėginant formuoti tai, ką Mirwais Ahmadzaï vadina globaliai futuristinio albumo idėja.

Albumo "Madame X" viršelio variantas.
Albumo “Madame X” viršelio variantas.

Madame X sudaro 15 dainų, kiekviena iš jų vis kitokia (kitas muzikinis žanras, kitoks atlikimas, vis kitas muzikinis instrumentas), bet paradoksaliai šis albumas sudaro itin harmoningos, darnios visumos įspūdį. Struktūriniu požiūriu jis nepriekaištingas, turintis užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą lyg teatrui skirta pjesė. Albumas toks daugiabriaunis, įvairiaplanis, polifoniškas, daugiaveidis kaip pati Madame X, tad jį tampa sunku priskirti tradicinei populiariosios muzikos kategorijai. Jis balansuoja tarp elektroninės, eksperimentinės, politinės muzikos, house, reggae, reggaeton, sykiu netapdamas ir tipišku World Music pavyzdžiu. Madame X – tai savotiškas pasaulio muzikos žemėlapis: įkvėpta Pietų Europos muzikinių tradicijų, Madonna drąsiai iriasi iki pat Karibų jūros salų nepaisydama nei geografinių, nei istorinių, nei socialinių ribų; Afrikos folkloras čia persipina su temperamentingais šiandieninės Lotynų Amerikos garsais. Bendriausia prasme šis albumas – tai inteligentiškas bandymas integruotis į Kitą kultūrą, ją perprasti, prisijaukinti dalijantis, keičiantis, kalbant ir susikalbant.

Madame X – albumas, gimęs Portugalijoje. Atvykusi į šią šalį, Madonna jautėsi vieniša. Pirmieji metai Portugalijoje jai priminė ankstyvosios jaunystės laikus – vienatvės jausmą, patirtą pirmą kartą atvykus į Niujorką. Niujorke 19-metė Madonna lankė legendinės moderniojo šokio revoliucionierės Marthos Graham (1894‒1991) studiją. Martha Graham – viena iš kertinių figūrų kalbant apie naująjį Madonnos albumą. Būtent jos dėka albumas įgijo pavadinimą Madame X. Prieš pradedant lankyti šokių mokyklą, Martha Graham Madonnai buvo idealas – moteris-revoliucionierė, gyva legenda, tačiau kai būsima dainininkė užsirašė į jos kursus, susidūrė su galybe apribojimų ir taisyklių (pirmiausia tai pasakytina apie aprangą). Madonna ‒ provokatorė iš prigimties ‒ ėmė maištauti prieš griežtus aprangos reikalavimus: vieną dieną ateidavo pusiau skusta galva, kitą dieną apsivilkdavo itin provokuojantį drabužį, kol galų gale Martha Graham ją pasikvietė į savo kabinetą. Mokytoja prisipažino, kad Madonna jai – mįslė: kiekvieną kartą šokių studijoje ji neatpažįstama; susidaro įspūdis, kad tai – ne jos studentė Madonna, o kas kartą vis kitas asmuo. Paakinta šio įspūdžio, Martha Graham davė Madonnai naują vardą – Madame X – slaptoji agentė, šnipė, chameleoniška asmenybė, neatpažįstama ir nesikartojanti. Būtent toks yra naujojo Madonnos albumo – daugiaveidė asmenybė, moteris, turinti daug skirtingų pavidalų: šokėja, profesorė, prezidentė, namų šeimininkė, amazonė, kalinė, studentė, motina, vaikas, meilužė, vienuolė, dainininkė, šventoji, prostitutė. Klausantis albumo ir mėginant suvokti šių tapatybių santykį, susidaro įspūdis, jog Madonna – mūza pati sau: kiekviena iš jos tapatybių – neatskiriama jos pačios dalis, formuojanti vieną asmenybę – maištingą moterį, kovojančią už individo dvasinę laisvę. Bendriausia prasme Madame X – tai kvietimas nebijoti būti kitokiam, nebijoti būti savimi.

Akies raištis su X ženklu lydi beveik visus Madonnos pasirodymus. Jis žymi albumo "Madame X" erą, lygiai kaip auksinis dantis neatsiejamas nuo albumo "Erotica" (1992).
Akies raištis su X ženklu lydi beveik visus Madonnos pasirodymus. Jis žymi albumo “Madame X” erą, lygiai kaip auksinis dantis neatsiejamas nuo albumo “Erotica” (1992).

Madonna – asmenybė, turinti ką pasakyti, ir tai akivaizdu klausantis dainų tekstų. Diskusijų kyla dėl to, kaip visa tai pasakoma. Ypač daug diskusijų kyla dėl Madonnos dažnai naudojamo Auto-Tune – programinės įrangos, transformuojančios balsą. Esama net nuomonių, jog šia kompiuterine programa Madonna dangsto silpstantį vokalinį pajėgumą. Extreme Occident iš naujojo albumo akivaizdžiai paneigia tokio pobūdžio įtarinėjimus – dainoje girdime aiškų, skaidrų balsą, primenantį klausytojams stipriausias lėto tempo Madonnos dainas. Auto-Tune naudojimas Madonnai – grynai estetinis sprendimas, neturintis nieko bendra su balso pajėgumu. Kalbant apie Madame X, svarbu suvokti ką kita – prieš kurdama šį albumą, Madonna intensyviai ieškojo naujo garso. Spaudoje ji ne sykį kartojo, esą visa šiuolaikinė populiarioji muzika skamba vienodai. Naują garsą dainininkė atrado Portugalijoje. Ši šalis Madonną sužavėjo daugybe pačių įvairiausių muzikinių žanrų, populiariosios muzikos kontekste retai naudojamų muzikos instrumentų, kuriančių netradicinį, savitą garsą, kitokį, nei esame įpratę girdėti. Pamėginsiu detaliau aptarti keletą albumo dainų, kuriančų jo savitumą, originalumą.

Killlers who are Partying ir minėtoji Extreme Occidentdainos, įkvėptos fado (iš portugalų k. „lemtis“) – XIX a. Lisabonoje gimusio muzikinio žanro, kuriam būdinga melancholija, ilgesys, sietini su nelaimingos meilės, išdavystės temomis. Paprastai fado atlieka moteris, o jai pritaria du gitaristai. Madonna neslepia, kad įtaką padarė ir fado bei bliuzui artima morna – tradicinė Žaliojo Kyšulio salų muzika, kurios viena žymiausių atlikėjų buvo legendinė Cesária Évora (1941‒2011). Gana specifinė melancholija, būdinga minėtiems žanrams, ir buvo vienas iš tų atramos taškų, kurie vertė Madonną sukurti savo fado versiją – dainas, kuriose permąstomas individo santykis su praeitimi, įgyta patirtimi ir jį supančiu pasauliu. Dainoje Killers who are Partying Madonna dainuoja: „Aš būsiu gėjus, jei gėjai deginami  / (…) Būsiu Islamas, jei Islamas nekenčiamas / Būsiu Izraelis, jei Izraelis įkalintas / (…) Ir būsiu moteris, jei ji išprievartauta ir jos širdis sudaužyta“ („I will be gay, if the gay are burned / (…) / I’ll be Islam, if Islam is hated / I’ll be Israel, if they’re incarcerated / (…) And I’ll be a woman, if she’s raped and her heart is breaking“). Šia daina Madonna išsako solidarumą su ją supančiu pasauliu, jo įvairove. Dainininkė teigia matanti pasaulį ne kaip atskirus fragmentus, bet kaip visumą, kuriai ji pati priklauso. Griežtos kategorijos ir etikečių klijavimas Madonnai svetimi. Tačiau visuomenė tiesiog dievina tokio tipo kategorizavimą, kuris atskiria žmones vienus nuo kitų ir kuria getų sistemą: vargšai, gėjai, afrikiečiai, etc. Dainininkė – pasaulio, o ne konkrečios šalies pilietė – deklaruoja atstovaujanti kiekvienai iš minimų kategorijų ir nebijanti būti už tai nei sudeginta, nei įkalinta, nei pasmerkta.

Afrikos kultūrinio paveldo klodais remiamasi dainoje Batuka, kuri akivaizdžiai eksperimentinė. Tai – sumodernintas batuque – bene seniausio Žaliojo Kyšulio salų muzikinio žanro – variantas. Sakoma, jo ištakos siekia juodaodžių vergovės laikus. Iš esmės batuque – tai sykiu ir muzikos žanras, ir dainos tipas, ir ritualinis šokis; savotiška Afrikos moterų dvasinės emancipacijos daina, turinti folklorinį-religinį aspektą. Madonnos daina išlaikė pagrindinius batuque požymius: pagrindinė solistė (kantadera proféta) pradeda dainuoti solo, kitos moterys (kantaderas di kunpanha) choru atkartoja pirminės solistės žodžius. Dainos žodžiai lydimi poliritminių mušamųjų garsų: viena muzikantė (vadinamoji batukaderas) užduoda ritmą, kitos jai pritaria mušdamos audeklu apdengtą muzikinį instrumentą, paprastai laikomą tarp šlaunų. Madonna savo dainoje Batuka, atsispirdama nuo Afrikos istorijos ir folkloro, ryškina moterų tarpusavio solidarumą, dvasinę seserystę, itin aiškiai atskleistą muzikiniame vaizdo klipe, režisuotame Emmanuel Adjei.

Dainoje "Batuka" ir ją lydinčiame vaizdo klipe Madonna išsako solidarumą Afrikos moterų kovai už emancipaciją.
Dainoje “Batuka” ir ją lydinčiame vaizdo klipe Madonna išsako solidarumą Afrikos moterų kovai už emancipaciją.

Kalbant apie naująjį albumą, neįmanoma apeiti jau sykį minėto gitaristo ir kompozitoriaus Mirwais Ahmadzaï, kuris kartu su Madonna prodiusavo 9 Madame X dainas: Medellín, Dark Ballet, God Control, Batuka, Killers Who Are Partying, Extreme Occident ir kt. Tai ne pirmas kartas, kai Mirwais Ahmadzaï dirba kartu su Madonna – abu menininkai bendradarbiauja jau nuo 2000-ųjų, kai Madonna išleido vieną žymiausių albumų – Music, ženklinančių jos kūrybinį atsinaujinimą. Dažniausiai Mirwais Ahmadzaï minimas kalbant apie labiausiai politiškai angažuotą Madonnos albumą American Life (2003). Spaudoje Madonna yra prisipažinusi, kad viskas, apie ką juodu su Ahmadzaï diskutuoja, galų gale virsta politika – toks jo mąstymo būdas.

 "Madame X" dažnai gretinamas su kitu politiškai angažuotu Madonnos albumu - "American Life" (2003), kuriame dainininkė kvestionavo vadinamosios amerikietiškosios svajonės idealą.
“Madame X” dažnai gretinamas su kitu politiškai angažuotu Madonnos albumu – “American Life” (2003), kuriame dainininkė kvestionavo vadinamosios amerikietiškosios svajonės idealą.

Galima Madame X traktuoti kaip harmoningą, nuoseklią American Life tąsą. Jei American Life buvo nukreiptas prieš tuomečio JAV prezidento George W. Bush politiką ir karą Irake, Madame X netiesiogiai pasisakoma prieš šiandienio JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką: šių dienų JAV, kur lotynų amerikiečiai atvirai įžeidinėjami ir bet kokio plauko imigrantai laikomi marginalais, baltaodė Madonna – viena iš didžiųjų JAV muzikinio pasaulio žvaigždžių – išleidžia trikalbį albumą, kuriame ispanų ir portugalų kalba bei kultūra dalyvauja lygiomis teisėmis su anglų-amerikiečių… Negana to, pirmoji (albumą reprezentuojanti) daina Medellín – duetas kartu su Maluma (dainininku iš Kolumbijos). Tai – itin subtilus, bet labai stiprus politinis Madonnos gestas. Nors Maluma balsas skamba gana monotoniškai, bet puikiai prisiderina prie Madonnos balso. Šitaip abu dainininkai kuria harmoningą, šarmo turintį duetą.

Dainose "Medelllín" ir "Bitch I'm Loca" girdime žavingą Madonnos ir kolumbiečio Malumos duetą.
Dainose “Medelllín” ir “Bitch I’m Loca” girdime žavingą Madonnos ir kolumbiečio Malumos duetą.

Madame X – albumas, pateikiantis klausytojui netikėtų staigmenų: originalių muzikinių sprendimų, prasmingų dainos žodžių, stiliaus įvairovės, motyvuotų nuorodų į kultūrinę (muzikos, kino) atmintį, harmoningą trijų kalbų (anglų, ispanų ir portugalų) dermę (skirtingos kalbos netikėtai keičia, papildo viena kitą). Sykiu Madame X – tai autorefleksyvus albumas, jame daug nuorodų į ankstesnes Madonnos dainas. Pavyzdžiui, I don‘t search I find – tai savotiškas atsakymas į Vogue. Muzikiniu (garso) požiūriu daina itin artima 90-ųjų hitui. Dainos Bitch I‘m Loca pavadinimas – akivaizdi nuoroda į Bitch I‘m Madonna iš albumo Rebel Heart (2015). Crazy žodžiuose akivaizdžios nuorodos į legendiniu tapusį albumą Like a Prayer (1989): „Klaupiuosi prieš tave lyg maldai / Viešpatie, žvelk į mane dabar“ („I bent my knees for you like a prayer / My God, look at me now“; kursyvas – K.B.). Looking for Mercy maldos forma primena kitą albumo Like a Prayer dainą – baladę Pray for Spanish Eyes.

Naująjį albumą lydėjo kaip niekada daug muzikinių vaizdo klipų. Nevalia pamiršti, kad Madonna – viena iš tų atlikėjų, kurių dėka buvo sukurta šiandieninė muzikinio klipo forma. Net ir sulaukusi 60-mečio, Madonna nesiliauja eksperimentuoti, provokuoti, stebinti novatoriškumu tiek garso, tiek vaizdo lygmeniu. Dainos God Control vaizdo klipas, režisuotas Jonas Åkerlund ir pasižymintis gausiomis prievartos, smurto scenomis, gretinamas su labiausiai provokuojančiais Madonnos vaizdo klipais: Like a Prayer, Erotica ar Justify My Love. 8 minutes trunkančiame klipe, kuriam būdinga atbulinė laiko seka, kalbama apie kruvinas žudynes viename naktiniame klube, pateikiant aiškių nuorodų į žymiąją tragediją Orlando mieste Floridoje – 2016 metų birželio 12-ąją gėjų klube Pulse buvo nušauti 49 žmonės. Vaizdo klipu Madonna aiškiai pasisako prieš laisvą ginklų prekybą JAV.

Smurto, kruvinų žudynių scenos vaizdo klipe, skirtame dainai "God Control", susilaukė kontroversiškų vertinimų.
Smurto, kruvinų žudynių scenos vaizdo klipe, skirtame dainai “God Control”, susilaukė kontroversiškų vertinimų.

Nemažiau provokatyvus ir dainai Dark Ballet skirtas muzikinis vaizdo klipas, režisuotas Emmanuel Adjei ir pasižymintis keliaplanėmis intertekstinėmis nuorodomis: žymus amerikiečių reperis, poetas ir kovotojas už LGBT teises Mykki Blanco įkūnija Jeanne d‘Arc (1412‒1431), kuri pasmerkiama visuomenės ir sudeginama ant laužo. Ypatinga vizualine raiška pasižymintis klipas puikiai dera prie aiškiai eksperimentinio dainos pobūdžio, kuri baigiama muzikine citata iš P. Čaikovskio baleto Spragtukas. Vaizdo klipas iškyla kaip sumoderninta danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio negarsinio filmo Jeanne‘os d‘Arc aistros (1927) versija, savotiškas remake trumpo metro forma.

Amerikiečių reperis Mykki Blanco įkūnija Jeanne'ą d'Arc.
Amerikiečių reperis Mykki Blanco įkūnija Jeanne’ą d’Arc.

Nereikia pamiršti, kad Madonna tapo legenda, nes išdrįso savo laiku (80-ųjų pabaigoje‒90-ųjų pradžioje) kalbėti apie dalykus, apie kuriuos tuo metu niekas nekalbėjo: moters seksualines fantazijas, seksą apskritai, saviraiškos laisvę, LGBT teises, etc.). Šiuolaikinės nepriklausomos, seksualios moters vaizdinys – toks, kokį matome šiandieninėje populiariojoje kultūroje (Lady Gaga, Beyoncé, Britney Spears, Christina Aguilera, Miley Cyrus vaizdo klipuose) – suformuotas Madonnos. Šiandien įprasta ginti LGBT teises, tačiau tai daryti 80-ųjų pabaigoje‒90-ųjų pradžioje, pačiame AIDS epidemijos įkarštyje, buvo itin provokatyvu, net skandalinga. Madonna ne sykį yra viešai prisipažinusi, kad jei nebūtų egzistavusi LGBT bendruomenė, nebūtų ir jos karjeros. Ne viena Madame X daina skirta kovai už žmogaus teises, pirmiausia – LGBT. Šiame kontekste paminėtinos Dark Ballet ir I Rise – finalinė daina, kuria baigiamas albumas. I Rise lydėjo itin politiškai angažuotas vaizdo klipas, pradedamas ištrauka iš Emmos Gonzalez, kuri liko gyva per šaudynes Floridos vidurinėje mokykloje Parklande, diskurso. Vaizdo klipe, režisuotame bendradarbiaujant su žurnalu Time, pateikiama gausi dokumentinė medžiaga, liudijanti nepaliaujamą visuomenės kovą prieš socialinę nelygybę, rasizmą, ksenofobiją, homofobiją, karą, laisvą ginklų prekybą, smurtą. Vaizdo klipe deklaruojamas solidarumas su silpnaisiais, neįgaliaisiais, imigrantais, vargšais, kovotojais už spaudos laisvę, kurių balsas dažnai ignoruojamas.

Madame X – eksperimentinis, polifoniškas, novatoriškas, provokuojantis, keliaplanis, politiškai angažuotas, galiausiai – išmintingas daug gyvenime mačiusios ir patyrusios, bet vis dar alkanos moters albumas. Madonna lieka atvira pasauliui ir ištikima pačiai sau: jokia išankstinė tiesa negali pateikti vienintelio ir galutinio atsakymo į klausimus, kuriuos kelia įvairi, besikeičianti, vis kita ir kitokia individą supanti realybė. Esminis judesys – eiti Kito link, į supratimą, atjautą, susikalbėjimą.

Gintarė Adomaitytė. Iš brangenybių skrynelės

Iš brangenybių. I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Iš brangenybių I. Neringos Dangvydės nuotrauka

Iš brangenybių skrynelės

Gintarė  Adomaitytė

Pabirę stiklo karoliukai, nežinia iš kur ir kaip atriedėję… Mamos gintaro vėriniai, jos tuoktuvių žiedas… Mano jaunystės margaspalvis plastikas – juk ilgokai gyvenau   dvidešimtajame, „plastmasės“ amžiuje… Močiutės segė, kadaise spindėjusi perlo akimi – kur ji dabar, ta akis, ką stebi? Mediniai hipiški pakabukai, odiniai raiščiai ir karoliai, uoliai verti iš obuolių ar net arbūzų sėklų. Laikrodžiai, seniai nebeskaičiuojantys laiko, – tas laikas ganosi mano atminties pievose. O kvepia atminties pievos močiutės kvepalais – jos Koti, kvepia ir džiovintomis  ramunėlėmis, tomis, kuriomis močiutė kantriai perskalaudavo mano ilgus šviesius plaukus. Tie du svaigūs aromatai pykstasi ir taikosi, vyniojasi į sapno debesį, skatina ir ragina: jau laikas tau, moterie, jau rudens sulaukei – atverk skrynelę, išdalink brangenybes jaunesnėms, eiklesnėms, gražesnėms. Juk kadaise – seniai neseniai – skryneles mano labui atvėrė vyresnės tetos.

Papuošalai panašūs į kankinimo įrankius. Kryželis ant kaklo gali tapti kryžiumi visam gyvenimui, pakabukas sverti daugiau už akmenį, apyrankė tapti antrankiu. Ji prirakina prie mylimo-nemylimo, kadaise ją dovanojusio. Būtent jas, tas apyrankes, dar neseniai mėgau labiausiai. Nuo jų ir pradėjau perdovanojimo metą, glumindama gerokai jaunesnes bičiules ir giminaites.

Nejaugi tik gamta nemėgsta tuštumos? Ne tik ji. Brangenybių skrynelė irgi.

Vieną pavasarį  atriedėjo, mano riešą apsivijo – maniau, kad ilgam – dar viena apyrankė. Jaunatviška. Neprašmatni. Drįsčiau sakyti pigi, jei nežinočiau apyrankės istorijos. Vaikų linija pakvietė mane į jaukų susitikimą. Vaikų linija – tai anaiptol ne vaikai, darniai išsirikiavę į vieną gretą. Tai – suaugę žmonės, telefonu išklausantys nuskriaustus, vienišus vaikus, atsakantys į jų laiškus. Mums, viešnioms ir svečiams, Vaikų linija dovanojo po apyrankę. Ant jos parašyta: be patyčių. Tąsyk, priimdama dovaną, žadėjau: ji liks ant mano riešo, nenusimausiu. Žadėdama žinojau: iš tokio jaunatviško papuošalo, iš to be patyčių – daug kas pasityčios. Net galėjau atspėti, kas…

Tame Vaikų linijos sambūryje buvo daug žurnalistų. Dar daugiau fotografų. Girdėjau jų kuždesius: be reikalo čia atėjome, čia mums nėra ką veikti. Labai gerai žinau, kaip darbas laikraštyje pertvarko vertybių skalę. Pertvarko taip, kad žmogus nebejaučia, kada jis pats tyčiojasi, o kada ‒ iš jo. Aš tik dirbu savo darbą – sako tas žmogus, pamiršęs istorijos pamokas. Aš tik atlikau savo pareigą, aš tik vykdžiau įsakymą, aš tik paisiau to meto taisyklių, aš tik prisitaikiau prie rinkos dėsnių – štai žodžiai skydai, o kartais šydai, dengiantys menkąsias ir didžiąsias pasaulio nuodėmes.

Fotografai, kad ir besityčiojantys iš renginio apie patyčias, savaip buvo teisūs. Patyčių  nenufotografuosi.

Pamenu, kaip mano bičiulė, tegu ir kikendama, iš savo atminties skrynelės traukė Pirmosios Komunijos patirtį. Davatkėlės rikiavo procesiją. Prie altoriaus pirmosios ėjo mergaitės, iš Amerikos atsiųstomis sukniomis. Namų darbo, išaugtinėmis – paskiausiai. Tai istorijai gal jau pusė šimto, pasakojau ją ne kartą, bet vis tiek – negaliu dar kartą nepapasakoti.

Siuntiniai iš Amerikos, didysis anų laikų pasididžiavimas – tolo nutolo. Ne dievotos beraštės moterėlės, o mokytos katechetės rūpinasi jaunosiomis katalikėmis. Ir vis tiek. Ne visada ir ne visur, gal tik retsykiais, prie altoriaus pirmoji artės ta, kuri prašmatniausia. Tik kad tas prašmatnumas, ta tuštybių mugė krečia savo pokštus, sakytum, tyčiojasi: mergaitei su krinolino sijonu niekaip nepavyksta atsiklaupti. Ji, įkišta į grožio narvą, svirduliuoja, beveik griuvinėja: suknelė tokia nepatogi, kad nors gulk kryžiumi prieš altorių, išpirk dar ne savo, tik savo mamos, tuštybės nuodėmę.

Mano apyrankę su užrašu be patyčių kartą norėjo skolintis aukštosios mokyklos lektorius. Jam atrodė, kad studentai, norintys vien tik diplomo ir nieko daugiau, iš jo lyg ir… tyčiojasi?

Vieną kartą jis iš savo aukštosios mokyklos parsinešė tokį tartum garbės raštą – įstiklintą, įrėmintą. Jame dailiu šriftu įrašyta: jūs pelnėte Kirvio nominaciją. Tai nominacijai radome vinį, ilgokai kyšojusią be darbo mūsų virtuvėje, ties plytele. Garbės raštas kabojo ilgokai, kol aprūko, įskilo – prarado ir išvaizdą, ir prasmę. Jis nebejuokino. O juk buvo metas, kai linksmino, ypač tais laikais, kai ne tik sriubą, bet ir kitus patiekalus galėjome virti tik iš kirvio ir dar šio bei to, nuo senesnių, sotesnių laikų, užsilikusio virtuvės lentynose.

Kirvio pravardė lektoriaus nežemino. Priešingai. Šiek tiek ja didžiavosi. Žemino studentų požiūris į pasaulio kultūros istoriją, į lietuvių kalbą. Jie – būsimi pedagogai – niekaip nenorėjo tikėti, kad kalba – ne vien pasikeitimas tuo, kas ką tik įvyko ar dar įvyks. Tai – mūsų jausmai, mūsų mąstymas. Mes patys.

Tas lektorius savo studentams niekada nelinkėjo įsidarbinti privačioje mokykloje – mat metus kitus buvo ir pats tokioje mokytojavęs. Ten ne kartą jo teiravosi: ar jums ne gėda, kad toks prastas jūsų mobiliakas? O ar ne gėda, kad atostogavote Lietuvoje? Ką, tikrai, jokio užsienio? Kodėl jūs į mokyklą ateinate pėsčias? Čia toks sportas, taip?

Išmintingas pedagogas tokius klausimus tikrai atlaikys. Dar ir kaip. Neatlaiko vaikai. Pamokose tai vieno, tai kito nėra. Kur jie? Pas psichų daktarą – garsiai šaukia klasė. Pašūkavusi mandagiai pasitaiso: ai ne, pas psichologą.

O apyrankė? Kur ji? Kartą apyrankę bandė pačiupti Baltija – ir nepačiupo, pasivijau. Susigražinau. Baltija atkeršijo: nuplovė užrašą. Liko tik plastikas.

Kad jau sukasi mano pasakojimas apie brangenybių –prisiminimų skryneles, tai dar viena istorija, atkeliaujanti iš 2007 metų.

Gal atsimenate, kaip Vilniuje, Šiaulių gatvėje, netikėtai apgriuvo namas? Gal pastebėjote: iš vieno besienio buto kyšojo pianinas. Jis šlapo, šalo. Nežinia ką pats sau skambino. Prisimenu jį, keliaudama po Lietuvos mokyklas, klausydama nuoširdžiausių mėgėjiškų koncertų. Fortepijonai ir pianinai traukiasi iš mokyklų, kultūros centrų koncertų salių. Tikro smuiko muziką lydi pakaitalas – sulankstomas, nešiojamas „rojalis“. Saksofoną – dar baisiau. Ritminga, bet nyki fonograma.

Nejaugi ir mokyklos pianinui lemta likti mano prisiminimų skrynelėje? Ir tam įspūdžiui, tam jausmui, kai akompanuojantis žmogus pakelia rankas, visai kaip dirigentas ar dirigentė prieš uvertiūrą: prasidės, jau tuoj prasidės. Tylos mirksnis skamba garsiau nei muzika. Juk viskas tik prasideda…

Iš brangenybių. II. Neringos Dangvydės nuotrauka
Iš brangenybių. II. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

 

Marius Kraptavičius. Apie įsisiūbuojančias “MENO BANGAS” ir jų “ATSPINDŽIUS”

Pieva banguoja. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pievos banguoja. Neringos Dangvydės nuotrauka

Apie  įsisiūbuojančias  MENO BANGAS ir jų  ATSPINDŽIUS

Marius Kraptavičius

Mes visada banguojame – kai laimime projektų konkursus ar kai pralaimime. Mes niekada nesiskundžiame ir nedejuojame. Mes suvokiame, kad nesame nei madingi, nei įtakingi. Mūsų norai kiti: atskleisti asmenybes; pastebėti tuos, kurie dėmesio verti, bet jo mažokai gavę; tiesiog – leisti sau ir mūsų autoriams prabangą:  būti savimi.

Esame maži? Taip. Na ir kas?

Retsykiais, apžvelgdami Lietuvos kultūros tarybos ar Spaudos fondo konkursų rezultatus, pasijuntame tartum būtume jauki  krautuvėlė šalia didelio prekybos centro. O gal liūdniau: močiutė su ridikėliais ir pievų gėlėmis turgavietės pakraštyje.

Ką darysi…  Močiutės ir lauko gėlės mums patinka labiau, nei prekybos rykliai.

Mes negudraujame, nepataikaujame ir nemeluojame: nerenkame dirbtinių patiktukų ir šypsenėlių, nesišliejame prie didžiūnų serverių, nekuriame melagingų komentarų. Ir vis dėlto… Esame lyg ir unikalūs… Man regis, MENO BANGOS kol kas vienintelė kultūros svetainė, nuolatos, be pauzių, banguojanti iš nedidelio, nuošalaus, miškuose skendinčio miesto, aprėpianti ne tik Lietuvą, bet ir nemenką Žemės rutulio dalį.

Gal keista, gal ne, bet MENO BANGOS šiemet net du kartus pelnė Lietuvos kultūros  tarybos ekspertų  pritarimą. Jau paminėjome Juozą Tumą- Vaižgantą Ignalinos viešojoje bibliotekoje (projektas „Vaižgantas ir mes“). Dabar pradedame naują kelią – projektą „Literatūrinio gyvenimo atspindžiai kultūros svetainėje www.menobangos.lt“.

Mūsų skaitytojai jau skaitė pirmuosius  šio projekto tekstus  –  rašytojų Jurgos Žąsinaitės ir Gintarės Adomaitytės kūrinius.

Tų rašinių dar bus – Gintarė Adomaitytė pratęs Ignalinos dienoraščius, kiek vėliau į MENO BANGAS įsilies ir kitos jau pažįstamos ar niekada neskaitytos autorės ir jų pašnekovės bei pašnekovai.

Sumanymų turime daug: publikuosime pokalbius su Aukštaitijos literatūrinio  gyvenimo asmenybėmis, recenzuosime ne sostinėje, bet Utenos apskrityje leistas knygas,  dalinsimės įspūdžiais apie įdomius Rytų Aukštaitijos renginius.

Svarbūs šio mano rašinio žodžiai skiriami rašytojai Neringai Dangvydei. Ačiū Tau už svetainės administravimą, tekstų redagavimą, recenzijų ir kito pobūdžio tekstų  rašymą.

Galbūt aš pats, šios svetainės įkūrėjas, kartą kitą ir abejojau: ar tikrai mums reikia tų MENO BANGŲ, gal tegu ateina visiška ramybė, o gal kitaip – tegu užlieja mus abejingumo, nieko neveikimo maloni banga.

Aha. Nesulauksi jos – tos abejingumo bangos. Ar Neringa Dangvydė, ar Gintarė vis tiek ką nors sumanys – be jokio merkantilizmo, bet itin romantiškai, nuoširdžiai, net naiviai.

Prieš vienuolika metų apsigyvenau Ignalinoje, prie šešerius įkūriau MENO BANGAS. Neapvalios datos. Aštrios. Ir gerai, kad tas aštrumas truputį bado. Jis neleidžia vaitoti ar dejuoti: gyvenimas eina pro šalį.

Mes gyvename su Jumis, gerbiami mūsų skaitytojai.

Ten, už jų, atspindžiai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ten, už jų, atspindžiai. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

Jurga Žąsinaitė. Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu

saukst

Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu

Jurga Žąsinaitė

Rimantas P. Vanagas ir 79 pasakotojai. Šaukštas jubiliatui. Linksmi anykštėnų nuotykiai. Vilnius: Petro ofsetas, 2019, 280 p.

Susidomėjimas šiuolaikine tautosaka, pastanga geriau pažinti moderniojo folkloro ypatumus ir išsiilgimas nuotaikingo, šviesaus pasakojimo paakino atsiversti šią vasarą pasirodžiusias prozininko, poeto, žurnalisto, vieno produktyviausių Lietuvos rašytojų, anykštėnų anykštėno Rimanto Povilo Vanago ir 79 pasakotojų išporintas vingraus gyvenimo istorijas. Kaip nurodoma rinktinės Šaukštas jubiliatui. Linksmi anykštėnų nuotykiai anotacijoje, į knygą buvo sudėti 20 metų rinkti Anykščių krašto gyvenimo epizodai, kuriuos būtų galima įrašyti į dar gana kuklų mūsų naujoviškosios tautosakos archyvą. Pasakojimai iš ypatingos (pirmiausia šio straipsnio autorei) vietos ‒ literatūros, vyno sostine, Aukštaitijos perlu vadinamų Anykščių. Greitu laiku, matyt, prigis ir kitas, iškiliausių Lietuvos rašytojų gimtinę įvardysiantis pavadinimas ‒ Lėtas pasaulio miestas. „Anykščių krašto dienoraštyje“ (https://www.kulturos-miestas.lt/lt/anyksciai-dienorastis) skelbiama, kad „2019 m. pradedamas įgyvendinti Anykščių rajono savivaldybės 2019–2025 m. plėtros plano priemonės bei vizijos tikslų siekimas. Vienas iš tikslų – Lėtas miestas.“ Čia pat rasime ir detalesnį paaiškinimą, kaip siekti tokio miesto statuso: „Norint oficialiai tapti Lėtuoju miestu, „slow“ (angl. lėtas) ritmu gyventi ir tvarkytis, būtina prisiimti per 50 įsipareigojimų, tokių kaip triukšmo, taršos ir eismo mažinimas, aplinką tausojančių technologijų propagavimas, pėsčiųjų zonų bei žaliųjų erdvių didinimas, vietinių verslų ir amatų skatinimas, vietinės virtuvės tradicijų puoselėjimas ir pan.“ Nors, regis, žalioj ramybėj skendintys Anykščiai su didmiesčių skuba mažai ką bendra ir taip turi, bet prisijungę prie tarptautinio „Cittaslow“ (it. – angl. – lėtieji miestai) tinklo veikiausiai taptų dar ramesni ir sykiu patrauklesni.

Buvęs, esamas ir būsimas Anykščių bei anykštėnų patrauklumas bei žavesys vaizdingu, taikliu žodžiu liudijamas ir aptariamuose, nūdienos tautosakai priskirtinuose Šaukšto jubiliatui pasakojimuose. Beje, dera pripažinti, kad šiuolaikinės tautosakos samprata kelia nemažai abejonių ir klausimų, mat daugelio mūsų supratimas, kas laikytina tautosaka, remiasi tradiciniu apibrėžimu: „tautosaka ‒ žodinė ir muzikinė liaudies kūryba.“ Net ir folkloristų moksliniuose darbuose kol kas nėra aiškiai nurodyti esminiai moderniojo folkloro ypatumai. Pasitelkiant lyginamuosius, analitinius tyrimų metodus, yra mėginama gretinti vadinamąsias šiuolaikines sakmes, šiuolaikinius pasakojimus ar gandus su mitologinėmis sakmėmis bei tikėjimais. Taip siekiama įrodyti, ar pagrįstai šiuolaikiniai žodžiu, raštu ir vaizdu plintančios tautosakos kūriniai laikytini folkloru.

R.P. Vanago užrašytus, paties sukurtus ar atkurtus linksmus anykštėnų nuotykius priskirti šių dienų tautosakai leistų rinktinės daugiaautorystė ir kartais nevengiamas pateiktų kūrinėlių anonimiškumas (atkreiptinas dėmesys į tai, jog individualaus autoriaus nebuvimas yra vienas iš tradicinio folkloro bruožų). Šmaikščias, lengvai įsimenančias istorijas pasakoja Anykščių krašto kultūros darbuotojai, muziejininkai, Siauruko veteranai, žvejai, medžiotojai, taksistai ir kt.

Liaudies kūryboje gvildenamos ne tik amžinosios gyvenimo tiesos, vertybės, bet ir savitai aiškinamos tam tikro laikmečio aktualijos. Intensyvus gyvenimo tempas tiesiogiai veikia ir šiuolaikiniam folklorui priskiriamus pasakojimus, gandus, naująsias sakmes. Tai atsispindi ir anykštėnų istorijose. Vaizdžiai ir įtikinamai laikmečio realijos perteiktos R. P. Vanago pasakojime (stlistika, retorika primenančiame padavimą, sakmę) „Anykštėnų pokštas, arba kaip sudrebinti Lietuvą?“:

Net aiškiaregiai, net sukčiausi politikai su visais padėjėjais nebenumanė, kas dar galėtų sukrėsti stora oda apaugusį, t.y. suvakarėjusį lietuvį, suvienyti tautiečius bendram tikslui?.

Ir tada anykštėnai žiebė siurprizą. Praretinę ir taip jau skystą šilelį, iš metalinių sijų ir pinučių surentė Lajų taką su apžvalgos bokštu. Kad visi visi, jauni ir seni, galėtų iš arti pasižiūrėti į medžių viršūnes, į akį glostantį Anykščių kraštovaizdį. Tiesa, anksčiau iš tokio aukščio guvesni pašventupių berniokai žvalgėsi kada panorėję – žinoma, prieš tai įsliuogę į augesnį medį…

Lyg kas kūju vožė Lietuvai per širdį! Sudrebėjo žemė, pašėlo laikrodžių rodyklės – išaušo nauja era! Lajų takas! – skambėjo dar garsiau nei Mieželaičio žmogus… (p. 14)

Komiškos, neretai kiek apmaudžios nūdienos realijos sudėtos skyrelyje „„Norfos“ atradimai“. Pastabūs, kalbingi pasakotojai čia atskleidžia ne tik asmeninį požiūrį įvairiais klausimais, bet ir  iliustruoja gyvenamojo meto mąstymo stereotipus:

„Norfoje“ stoviniuoja eilutė prie mėsos. Pardavėja, žinoma, laksto aplinkui apskritą prekystalį ir šiuo metu darbuojasi kitoje pusėje. Du pirkėjai susižvalgo, vienas sako:

– Kaip ir visur: žmogaus nėra, tik mėsa! (p. 9)

Skaitant Šaukšto jubiliatui istorijas kyla ūpas, giedrėja mintys, atslūgsta įtampa. O juk tokia ir yra šmaikštuolio misija ‒ ne tik prajuokinti, bet ir išlaisvinti iš įtampos, išdrįsti įvardyti tai, ką dauguma nutyli. Sigmundas Freudas, tyrinėdamas žmogaus gebėjimą ir poreikį juokauti, pastebėjo, kad juokavimas padeda išsilaisvinti iš visuomenės nustatytų normų ir standartų, laisvai kalbėti draudžiamomis temomis, taip patiriant katarsio efektą. Pastarąjį teiginį iš dalies galėtų iliustruoti šiuolaikiniai anekdotai, kuriuose itin atvirai, net tiesmukiškai pajuokiami aukštesnio socialinio sluoksnio asmenys, demonstruojamas nepasitenkinimas valdžia, apskritai hierarchine sistema. Komiškumui ir sykiu nepakantumui sustiprinti pasitelkiama ne tik ironija, sarkazmas, bet ir agresija, absurdo elementai. Išvardytų dalykų nerasime anykštėnų nuotykiuose. Ir ne todėl, kad politinių, socialinių temų vengiama, bet todėl, kad į jas žvelgiama iš kitos, pozityvios, sakytume, atlaidžią šypseną keliančios perspektyvos. Šit kaip supratingai anykštėnas J. P. pasakoja apie „Gamtos priklausomybėj“ besidarbuojantį Anykščių merą:

Nekantrus lankytojas, savivaldybės mero priimamajame neradęs sekretorės, įsiveržia į mero kabinetą. Šis palinkęs prie kompiuterio. Lankytojas spėja akimi užgriebti, kad meras žaibiškai pašalina nuo ekrano vaizdą su gėlytėmis.

Nieko keista: visi žino, kad meras – gamtininkas, o su gamta, kaip sakoma, nepasiginčysi!

Lankytojas atkalba savo litaniją, meras – savo atsakomąją. Lankytojas atsisveikina, išeina iš kabineto – ir staiga atsimena dar ne viską pasakęs. Vos įkiša galvą atgal – meras vėl bežiūrįs į savo gėlytes… (p. 60)

Mėgaujantis nuotaikingais Šaukšto jubiliatui pasakojimais, skaidrėja ne tik nuotaika, bet ir tenkinamas žingeidumas, plečiamas akiratis. Ne vienoje humoro fenomeną (kaip vieną iš fundamentaliausių kultūros apraiškų) analizuojančioje psichologinėje studijoje pažymima, jog gebėjimas juokauti reikalauja nemažo pasitikėjimo ir intelekto. Čia prisimintinos ir istorikės Raimondos Ragauskienės, tyrinėjusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės juokdario paveikslą, įžvalgos. Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad Žygimanto Senojo dvare tarnavę juokdariai buvo ne tik raštingi, bet ir „grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gaudėsi užsienio realijose, kaip penkis pirštus pažinojo dvaro gyvenimą. Žodžiu, iš tiesų jų tarnybai reikėjo būti viskuo, visur ir žinoti viską.“[1] Žinios, išmintis, sąmojis būtini ir šių dienų „juokdariams“. Juokaujant informacija adresatą pasiekia daug greičiau, yra lengviau priimama ir įsimenama.

Legendinius Anykščius, čia įsikūrusius muziejus lankantys mokiniai, jų mokytojai, tėveliai galėtų nemažai išmokti kad ir iš muziejininkų prižiūrimos „viralinės“. Joje verda, kunkuliuoja ir „Klėtelės siurprizai“, ir „Šaunūs klausimėliai“, ir „Šaunūs atradimai“:

Vedasi mokytoja savo pradinukus prie klėtelės ir garsiai skelbia:

− Štai ir atvažiavome prie garsiosios Baranausko klėtelės. Čia ir yra tas Laimės žiburys, kuris šviečia mūsų širdims! (p. 19)

…Muziejininkė vaikų klausia (o mokiniai jau nemaži, septintokai):

− Antanas Žukauskas − vardas ir pavardė, o kas yra Vienuolis?

− Specialybė, − atsako mokiniai. (p. 21)

Apžiūrinėdami Vienuolio namuose pintus baldus, lankytojai garsiai pareiškia:

– Nu šitie baldai tai tikrai iš bendriko! (p. 23)

Tarp anekdotams prilygstančių pasakojimų skaitytojas ras ir juodojo humoro tekstų, kartais primenančių baugias lietuvių mitologines sakmes. Antai jurzdikiečių moterų papasakotoje istorijoje atskleidžiamos Jurzdiko koplyčios paslaptys. Sužinome, kodėl pastato rūsiuose vaidenasi. Pasirodo, …koplyčios rūsiuose palaidota Burbiškio dvarininkų Venclovavičių giminė, rūsyje dar palyginti neseniai gulėję karstai, kaukolės… (p. 83)

Surimtėti verčia kraštotyrininko, fotomenininko Aloyzo Janušio pasidalintas „Mistiškas interviu“ su rašytoja Brone Buivydaite, kuri „buvo linkusi prie mistikos, sapnų aiškinimo“:

Bet vos tik pasidedu aparatėlį ant stalo, rašytoja klausia:

– O kas čia?

– Labai gudrus daiktas! Įrašysiu jūsų pasakojimą, balsas bus kaip gyvas!

Rašytoja nenudžiugo, pagalvojo, pagalvojo – ir sako:

– Aš užčėravosiu, ir nieko tau nesigaus… (p. 90)

Kažin koks lengvas graudumas spusteli, perskaičius Algimanto Baltakio prisiminimus apie žmonai Sigitai gimtadienio proga dovanotas eiles, nors tąsyk jai labiau reikėjo kojinių… Betgi atslūgus liūdesiui, vėl suskalambija kažkurio anykštėno juokas, „toks truputį mefistofeliškas, o kartu ir labai nuoširdus, užkrečiantis“… Juokas ‒ dovanai, susikalbėjimui ir supratimui. Juokas, beldžiantis taikos šaukštu.

[1] Raimonda Ragauskienė, “Dvaro juokdario „institutas“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pabaigoje ‒ XVIII a. pradžioje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 4, 2011, p. 267.