Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (II dalis)

Rezidencijų kūrybiniai aidai

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…

-tk

Anykščių gaisai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Anykščių gaisai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (II dalis)

Apie Siauruko muziejų, drezinas, samdomus plėšikus ir malonumą būt sustabdytiems plėšikų – muzikantų. Patį stambiausią iš jų teko pažinti anksčiau, pedagogikos kursuose. Mokslas nėjo jam į galvą, bet užtat joj be perstojo gaudė muzika. Jis man regėjosi žmogum iš dainos, kurs esąs didžiai turtingās ir išmintingās. Prastom dienom ansai dėstė vaikams akordeono abėcėlę, o šventadieniais rubavojo ties Anykščių–Molėtų rubežium.

* * *

Sveikas ir tu tūls traukinių plėšike

užuot nešiojęs muškietą

tampais armoniką peršautom dumplėm

siauruką garvežį trrrr – sustabdote

kačigarui prikišę prie snukio naganą

ne naganą ir ne nagus o vamzdelius fleitos –

prašom išlipti – sukomanduojate –

damoms palikti karolius ten kur sėdite

džentelmenams – šiugždančius

ir porcigarus jei jie bent ko verti

raižyti graverio Gyvenimo tauriam metale

ir kaktose – nenusiminkit jums liks geriausia

plaukų sidabras ir dantų porcelianai

madmuazelės – palikit nėriniuotus apatinius

arba vėduokles – žiūrint su kuo lengviau

skirtis – skirtis nelengva bet jau

švilpukas praneša – metas

štai ir šiandien – šypso kaltai – prašom

pinigėlius jei ne – liksit įkaitais

tėtušėliams brangiems teks pasipurtyt

* * *

Apie lakūnus ir skraidymus Pesliuos man porino neprilygstamasai šių vietovių metraštininkas Vanagas. Šaltenis, Amerikos lakūnas, padovanojęs Lietuvai lėktuvą, tik pats nepanorėjęs likti čia, nes, musiet, nujautė raudonąjį marą atplūstant. Todėl ir išparpė atgal.  Kiton devynamarių  pusėn.

* * *

Į mūšį juk eina vieni seniai

sėdas plerpiančion kabinon

kyla aukštyn nuodėmingieji kyla

grįžta nudangėjusiais veidais

beveik vaikai

mes daiktus jųjų vėlei grąžinam

saugojimui patikėtus

nuo savųjų atskyrę

cedelius porcigarus ir mylimųjų

nuotraukas – šekit turėkitės

iki kito skrydžio

* * *

Apie tai, kaip pasiprašiau svečiuosna pas medalių meisterį Joną iš Žukų, ansai tiktai paklausė per telefono ragelius, ar kilimo raudono norim, kad  patiestų mums atvykstant. Sakiau, nereik, jeigu danieliams čia atklystantiems krituolių obuolių taip pat kilimo nieks nepatiesia. Apsikabinom broliškai, susikeitėm medaliais savo darbo.

 Kilimas

Kas buvo išnyks

kas nebuvo irgi išnyks

ką buvome gavę – atims

ko nebuvome – irgi surinks

supešios – sudės į maišą

užriš kanapinėm virvėm

 

paties smilgų kilimą

raudonų kirminų kilimą

kojos bijos žengt pirmąjį žingsnį

kojos drebės ir po antrojo

 

paties skrandą irgi nuvilks – paties

einantiems po kojom kai pasidengs kilimas

kilimas pintas iš gyvų kirminų

raudonais sliekais kaišytas

* * *

Vienišas vilkas Mikieriuos

Kelias vis kitas

sukasi ratas ratu

žiūrėk – žuvys

tokioj rūškanoj gelmėj

o randa viena kitą

veizėk – žvėrys

bet prasilenkia miško laukymėj

viens kito dantim neužgriebę

neužkabinę

 

Auksė – nutilusi alto giesmė

dėl jos guliausi dėl jos kėliausi

mane rasit Mikieriuose

žiūrėk – žuvys randa viena kitą

nepermaldaujamoj gelmėj

žiūrėk miško taurūs danieliai

sueina į mano sodą

ragauja krituolių rūgšties

tai kaip jūs nerasit?

 

* * *

Lankiau Didžiulių sodybą ir ant kalnelio – atokiai nuo šurmulių – laisvamanių kapus. Didžiulienė – Žmona, atsikandusi žmonystės prievolių, panoro gulėt nuo savo žemiško vyro kuo atokiau. Grežionėlių kaimas, Nagaubšis – raistas greta Grežionėlių. Parašiau eilėraštį iš epitafijų.

* * *

Tai ką – jau ir tavo draugai

lenda gyventi į medį į akmenis?

ančkapiuose vardai ir epitafijos:

ir aš gyvenau Arkadijoj

po mūsų nebebus mūsų

į Tavo rankas Viešpatie atiduodu

savo gyvatą o kūną sliekams Nagaubšy

prilenkei mane netikėtai rugpjūti

čia gul Galijotas kuriam

nebuvo lygių nei grumtynėse

nei užstalėj

o šitas buvo stiprus kitkame

jo tai tikrai gedėjo

trumpai bet karštai

motociklas – mirties gizelis

barzdaskutys lai patvirtins

dar ir potam šeriuoja

ar čia tu Jorikai?

turbūt mano sesuo buvai

praeitam gyvenime liūdnoji gegute

broliu buvau – kukuoja tik patinėliai

pagonys kokie vis dėl to mes

pa-go-nys

būdavojamės sau namelius

į akmenį – medį – gojų

* * *

Taupūs lokiai ir vilkai šiais laikais

į Anykščių kalnus bei lomeles

nebeužklysta

matyt taupo pinigus ir nagus

kas be ko plunksnų plėšymui

ir kamšalams į pagalves kimšti

nieko neištaupysi – nebvark

kas turėjo praeiti – praėjo

kas neturėjo praeiti – pats žinai –

irgi praeis

 

Rūpesniai

 

Jei dideliai rūpinies

knygose – abrozduose

ir metalo graviūrose

Dangaus Viešpats tave atleidžia

nuo menkesnių – žemiškų rūpesnių

 

rūpesnys

rūpesniai kaip pesliai

sėdi medžiuose – žiūri į tą

šokį po kartuvėmis

į tą maskatavimą mūsų

nešvankų – juokiasi krankliai

vieno snape – rankelė

 

rankelė su žiedu

parnešta maitvanagio

Juškos užtėmyta iš kažkurio

švedų karo ir užrašyta

kaži kuri mergelė

buvo žiedelį davus

su nezgrebna graverio įrėža:

aš – tu – mudu du kaip lašai

Viešpaties rankose – lauksiu

poroj vietų kaltelis prasprūdęs

brėžį per žiedą – gyvenimą

kaltai nubrėžęs lyg abejonę

lyg atsiprašymą

lyg veltui

 

* * *

Tebus medaly įrašas:

Gyvenimas – karalių moneta

Sena – Baisi – Šventa

Jonas Žukas ir Gvidas Latakas. T. Kontrimavičiaus nuotrauka
Jonas Žukas ir Gvidas Latakas. T. Kontrimavičiaus nuotrauka

Kontrimavičiaus nuotraukoje – įvykęs ir jau nebepakartojamas Gvido Latako ir jo bičiulio medalių meistro Jono Žuko paskutinis susitikimas Mikieriuose. 2019-ųjų lapkritį Jonas tyliai išėjo pasimatyti su savo Aukse…

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)

T. Kontrimavičiaus nuotraukoje – akis į akį su anais laikais po senaisiais Baranauskų beržais...
T. Kontrimavičiaus nuotraukoje – akis į akį su anais laikais po senaisiais Baranauskų beržais…

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…

-tk-

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)

Rašyti prozos tekstą prieš eilėraštį kaip invadą. Eiliuotojai, kad jūs žinotumėt, kaip tie rimavimai kaip pagaliai mums kiša koją, kaip supartalija gebėjimą mūs pasakot, Dievuliau, įvelka žodžius į ceratinius ir ankštus pavalkus. Ir jau tuomet mažai kas lieka iš žmogaus autentiško, o tik dailumai ir cukrumai.

* * *

Lietus ir vėjas

myli vienas kitą

nutyli

nes per daug jau myli

o aš šventoriuje prie akmenų

koplyčių – stacijų

bandau atskirti gaudesius

ir virpesius Anykščių žemės

bei dangaus – penkiolika koplyčių

Idzelio išraikyto medžio – nebemedžio

virpesius – pirma nupjautus

išdžiovintus – išskobtus į daug mazgų

veidų – rankelių – kojų – skudurų ir šniūrų

mazgymąsi

* * *

Esmi rezidentas – atsiųstas čia, išrautas iš įprastos aplinkos – uostyk, trauk visais plaučiais kvapesį, klausykis, ką švokščia upė Šventoji, medžiai ir žmonės man. Ir ką besakyt – akimis užgriebt užu vienos eilutės, o toliau – kaip Dievas davęs siūlų margų mezgėjui, vytelių liaunų pynėjui ar kalėjui geležies virbų.

Gyvendams tas dienas Anykščių žemėj, vis slampinėjau rytais ir vakarais po bažnyčios šventorių ir buvau su kryžiaus kelio stotim tūlo Rimo Idzelio iš medžio dirbintom ir dažytom:

* * *

Viens vokietukas akis unspaudęs

kitas galvą plyštančią globia

trečiasai parklupęs stveriasi už skydo

nežino kur pasidėt nuo šviesos blyksnio

tatai Kristaus kapo sargybiniai žalnieriai

netikėtai užklupti nebžino ką

nei su savim nei su kapo duobe

daryti kai saugoti jau nebėra ko

kur šimtininkas Lionginas tas žabalis?

XV-iolikta stotis senojoj skausmo stacijų

liturgijoj nenumatyta?

* * *

Eik, sakė angelų muziejininkės, po dešine ieškok, vienoj iš stacijų rasi ir patį Idzelį su mylimaja. Jis yra ir save, ir ją išdrožęs. Radau. XII-oji stotis: Kristus miršta ant kryžiaus. Po kryžium trys – motina, mylimasai mokinys ir dar viena – neaprašyta. Magdalietė? Nejau K—liauskaitė? Ir Jonas ko tai pražilęs ir su barzda… Štai jums ir šeimos portretas.

* * *

Apie tai, kaip Baranauskų Antanas poezijas rašė bene tik tris metus, ale visi jo parašymai in-ėjo į lietuvių rašymų aukso fondą. Sakyč, mūsų Artiūras Rembo, tik kilniau nugyvenęs amžių.

Kai išsiskyrė su Karolina, su Karuse, ir išvažiavo Peterburkan, ašaras rankove braukdamas, rašė laišką, rašė be atvangos Kelionę, maskolius ir jų papročius smerkdamas ir mus, saviškius, dvasioj keldamas. Aš rašau šiuolaikines savo impresijas, analogijas su tų dienų nuotaikom derindamas, puikiai suprasdamas, kad visokie perpasakojimai – nieko verti. Įdomus tik naujas gyvo žmogaus liudijimas kitiems gyviesiems. Aš parašiau apie kelionę, apie bėgimą nuo meilės ir nuo savęs – to – mylinčiojo:

 

Tvirtovė

 

Kai užeisi kada

į mano spyglių tvirtovę

tave pasitiks vilkai

iš kalkių ir plytų šamoto

kuomet tu užeisi paporinsiu

kad žmonės tai salos

laukiančios laivo burės

nors Bobas Marlinis kiteip

dainavo apie moteris

atseit: kai moterų nėr

ir verkti nebėr ko

jos visu kuom kaltos

dėl vyro širdies sugrudimo

ir dar jis dainuoja apie

telefono būdelę ir būdelėje

skambinančią už paskutinį žetoną

į mano kontorą: būkit geri

pakvieskite jį

ir kai aš atsiliepsiu ištarsiančią:

dovanok – tu per geras

aš vėjavaikė – išlekiu ten

kur atminties nėra tik šiandiena

ir aš tuomet pasakysiu – tavo valia

suprantu – pasirinkai Džonį

turtingojo anglo sūnėną

beždžionę iš Haufo pasakų

išmokytą šokti ir keletą žodžių

laužomų šakelių kalba – okey

a car sėsk mergužėle – važiuojam

atiduok savo garbanas vėjui

tavo valia – pasakysiu neskambink

rasi mane kada mano spyglių tvirtovėj

kur įėjimą saugos vilkai

o langai tebesaugo saulėlydžius

 

Kartais gerai ko nors nemokėti, nesuprasti kalbos, nebent porą frazių, iš kurių paskui gali išvynioti nebūtų istorijų, kurios duotos tik tau sufantazuot, pamatyt per kreivą prizmę, laužiančią saulės spindulius.

* * *

Apie tai, kad Antaniuko brolelis, sukilėlis ištremtas Siberijon. Apie kazoko ietį, kardą ir vyskupiškas kėdes Baranauskų klėtelėj. Antanui buvo iš aukščiau kita lemtis žadėta, kitur jį Dievo pirštas kreipė. Tai už tai ir dėkui.

 

Karklo lazdų žalnieriai

 

Zgrebnas peiliuks

kriaunos pačios krenta į saują

drožiu karklo vytes

padirbinsiu dešimts kareivių

teisybė – be rankų ale veidai

išpjaustyti žievėj – atvėrei medelio

baltąjį kūną – darbuokis toliau

sagos munduro skersi brūkšniai

ir snukiai nuožmieji lyg dainą

dainuotų lyg prakeiksmus laidytų

pateisina rankas – teisingiau –

kaip tik tų rankų neturėjimą

dešimt kazokų dariusių kratą

Antaniuk prisirašei davaliai

važiuodams Petreburkan

jei nori būt kunigu baik

su meilėm ir rašymais

nukirsk žydinčią šaką

vėjui palik dainą

 

* * *

Ach patinka man tas neprisimenu

aš apie vandenį o tu apie malūną

vandenis stabdantį

ašai apie vilkus o tu apie bites

vilko ausy namus subūdavojusias

tai ar ten aš tose eilutėse?

prigludusi prie staktos?

besiklausanti?

išnykti tenka kad galėtum rastis

o skaičiai dar aiškiau nei raidės

* * *

Apie tai, kaip negalėjo imlusai Antano protas dykas būt. Bekunigaudams, bevyskupaudams narstė matematikos kaulelius, apskaičiavęs, sako, pragaro tūrį žemės viduriuos. Ašai apmąsčiau XX a. rašytojo, įkalinto pragare, liūdnąją dalią:

 

Rašytojas pragare

Tam prakeiktam išdavikų ir

brolžudžių sopulių rate

stena senas rašytojas:

– Gerbiamas kipše kodėl

nesiliaujate taip pleškinęs?

žiūrėk – netgi tam kursai

tėvą motiną nugalabijo – netgi tam

per laiką nuėmėt kiek karščio

o jau man anei trupinio

neatleidžiat

bent atsiųstumėt sūnų

manąjį rūpesčių dar nemačiusį

kad ansai šlapią pirštą įdėtų burnon

ir sekundei atleistų – nuimtų tą

pragaro tvoskesį

– Sėdėk ir smirdėk – susna

tavo knygas tebeskaito

ir vis iš naujo perleidžia

ten – žemėje

nereikėjo geru stilium velniavas rašyt –

juodą išverst baltu

 

* * *

 

Per juodą ištverti baltą.

Iki pat amžiaus galo vyskupas Antanas Baranauskas iš lotynų kalbos vertė Šventąjį Raštą. Kasdien, nuosekliai dirbo sau pasiskirtąjį darbą. Paskutiniai vertimo žodžiai buvo šitie:

Takus mano išvartė, padarė,

Jog man nieks nebesiseka…

* * *

Apie vienišystes kalbant, tinka šita tema tiek Antanui Baranauskui, tiek ir jo šešėliui – giminės šakai, Antanui Vienuoliui. Kas, kad gyveno su žmona ir vaikų apsuptas, ans vis tiek jautėsi vienišium, vienuoliu. Ir pasilaidojo atokiai nuo kitų – savo namų sodely.

Visgi Antanas Vienuolis buvęs Anykščių gerasai tėvas, globėjas, kurs stengėsi visus kultūros daigus suglobti, surinkti, išsaugoti. Be to, ansai buvo gerbiama asaba, vaistininkas. Jo namuose-muziejuje maloniai nustebino paslaptys palėpės stogo pakraigėse – ten tebėra langeliai, o tie langeliai – vitražėliai lietuviškos trispalvės spalvomis. Vasario 16-ąją Antanas savo palėpėse uždegdavęs liktorėlius ir tie langeliai savo spalvom šviesdavę, žiburiuodavę. Žmonės miestelėnai galvodavę: pala pala, pas Žukauskus dega valstybinės spalvos. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt kokia svarbi diena… Toksai masių švietimas, pilietinis ugdymas vykęs anuomet. O vaistininkas buvo gerbiamas žmogus. Ir jo namai stovėjo (tebestovi) garbingiausioj miesto vietoj ant kalnelio.

Ir tie langai išbuvo neliesti per visą sovietiją. Kai nedega šviesa ir spalvos nešviečia, tai nieks nemato, šunys nekaukia, dantim nekaukši…

 

* * *

Šventasis Rokas pjūties pabaiga

ruduo krapnoja tau į nugarą

įsitaisyki šunį – meilės nebėra

gyventi reikia sau mielų daiktų

pavėsyje

 

– Jūs veterinaras?

– taip – tai yra ne –

verčiuosi žmonių gydymu

esu šundaktaris pagal pašaukimą

užkalbu ligas

o prie gyvūnų nekišu nagų

jie nesupranta pasakų

užukalbėjimų prieš miegą

jiems žodžiai – vėjas

 

gyventi kaip? tarp kolbų ir vaikų

gyventi sau mielų daiktų

šešėlyje

* * *

  1. Vienuolis vis nebūdavo patenkintas savo rašymais, juodraščius vadino peckaninom, vis stengėsi iš savęs ką čechoviško ištraukti. Ir ašai štai jums išvyniosiu čechovišką istoriją, aišku, savaip, saviškai pervyniodams, dovanų Vienuoliui:

 

Kaimynai

Joju vytiniu kumelę raginu

pas taip vadinamus kaimynus

šunkara Vacekas buvęs geriausias

draugas svajoklis drugelis plasnojąs

ir kairuolis mėgėjas politikas

suplėkusio laikraštpalaikio redaktorius

kurs dėl gabumų ir autorių stygiaus

buvo pasmerktas bankrotui jau

nuo pirmojo numerio

ir tas šunkara svajotojas tas pliuškis

pliaukšdamas niekus apie laikinas

nesėkmes ir visus aplink tik ir trukdančius

pavyduolius jo talentui skleistis

įsivogė į mano sesers širdį ir išviliojo

ją į savo palaikį ūkį dvareliu

vadinamą dėl lenkiškos panaberijos

kaip nujosiu kaip rėšiu vytiniu

už prabirbintus pinigus

už seserį prisuoktom prigiedotom ausim

užuojautą palaikiusią meile

tam niekperzai nususėliui

o dar jį kadais vadinau draugu

maniau prablaivės galva

laikas atsijos fantazijų pelus

nuo darbo grūdų – tfiu – kaip skelsiu

vytiniu – nieko turbūt neskelsiu

sesei sakysiu – braukiam namo

nieko aš jai nepasakysiu

jos lūpos virpės – bandys

pridengti apsivylimą – seserie

braukiam namo – motina kaip

atgulė lovon su žielauna suknia

tau pabėgus pas tą kliunkį

patalais apsiklojo tai teip ir nekelia

veizi dangun – į lubas

kurios užustoja Dievą

nieko nebsako – nebkelia

tik sūnau parsivežk seserį

parvežk man dukterį iš tos

cicilikų peklos tarp Tėve mūs

maldų šnabždesių įverpia

 

Aldona Ruseckaitė. Neeiliuota poemėlė apie neįvykusį susitikimą Anykščiuose

Neįvykęs A. Ruseckaitės ir A. Baranausko žvilgsnių susitikimas prie Klėtelės Anykščiuose. T. Kontrimavičiaus nuotrauka
Neįvykęs A. Ruseckaitės ir A. Baranausko žvilgsnių susitikimas prie Klėtelės Anykščiuose. T. Kontrimavičiaus nuotrauka

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

Rašytoja ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė, vieną 2019-ųjų rugpjūčio savaitę gyvenusi Anykščiuose, buvo tarp paskutiniųjų ciklo rezidentų. Viešnia klaidžiojo Anykščių miesto ir apylinkių literatūriniais takais, kartais – net ir basa, lietui lyjant Bronės Buivydaitės sodyboje. Rašytoja atidžiai žvalgėsi ne tik po Muziejaus erdves, bet ir po kitas Anykščių krašto literatūrines vietas. Aplankiusi Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų Kunigiškiuose, bendraudama su muziejininku Vytautu Bagdonu, viešnia stebėjosi informacijos ir autentiškų eksponatų gausa senojoje mokykloje, mėgavosi retai kur matomomis Vaižganto nuotraukomis

Ruseckaitės įspūdžių fragmentas ataidi iš vasaros literatūrinės rezidencijos Anykščiuose.

Tautvydas Kontrimavičius

 Neeiliuota poemėlė apie neįvykusį susitikimą Anykščiuose

Aldona Ruseckaitė

Visi nusprendė į gimtą kraštą susirinkti, susėsti Žukausko pievoj ant vasaros vėjo,

kad galėtų visa gerai pamatyti, kas dar čia gyvena, ką saugo, kas švyti.

Ir paminklai iš vietų savų pajudėjo, drąsiai vienas prie kito skubėjo,

netolimas kelias jiems susieiti, kad tik pavyktų ant plento mašinų išvengti…

Kai mėnulio pilnatis žvelgė į Šventąją upę, kai paslaptinga šviesa visą žemę apsupo,

rinktis pradėjo, pasilabino, apsikabino, Biliūnas atsiprašė, kad džiova jį kankina,

gal per daug arti jis nelįsiąs, neįkyrėsiąs, tačiau Vienuolis tarsi plevėsa

numojo ranka – baiki, Jonai, baugintis, mums jau niekas negali pakenkti,

geriau pasigrožėkime, kaip teka Šventoji, kiek maurų ir šaknų joje prilapoję…

Ak, sako Jonas „kaip brangūs man tie kloniai numylėti, / Šventoja upė ir aplink miškai, /

Ant kranto sodžius, stovintis aukštai, / Kur mano metai pralėkė saulėti…“

Tas sodžius, Jonai, tebestovi, didžiulis kiemas, obelys ir antaniniai obuoliai,

ir žydi ten našlaitės, pinavijos, namų sargai tau mylimų lelijų prisodina,

o mokiniai kūrybą skaito, pamena katytę, Brisiaus galą, rašei liūdnai ir liūdnas pats buvai,

bet šiandien tave myli, gerbia, net nežinai, jog klasiku tapai…

Aš klasikas? Taip, nežinau, tiktai džiaugiuosi amžinybės padėtim,

kad pakasėt mane ant aukšto kalno, matau Šilelį, upę ir gimtinės sodžių…

O kurgi Baranauskas, tas didis milžinas iš Anykščių kraštų – teiraujasi nerimstantis Biliūnas:

„Pas mus labai jau greitai dygsta visokie poetai – romanistai, apsakinėtojaiir dramaturgai“,

norėčiau tikro klasiko paklausti:

„Ar taip gerai, kad tų rašytojų pas mus be krašto ir be galo. Bet žmoniškesnių iš jų oi! kaip maža.“

Ša – tyliau, raminasi Vienuolis, jo neprikelkim, prisnūdo Vyskupas Klėtelėj,

jis po kelionės pailsėti turi – iš pat Seinų arkliais parkako į Anykščius, mašiną siūlėm,

ne, ne – visokių variklių paniškai Antanas bijo. Tegul pamiega, muziejininkai ramybę saugo.

Šnibždėtis net neleidžia. Vėliau turėsit laiko pakalbėti, Jonai, vėliau, juk tam ir susirinksim…

Tačiau Biliūnas tylutėliai liūdnu balsu užtraukia

„Sudiev, Lietuva! / Man linksma buvo / Gyvent tavoj šalelėj

Širdy man skaudu ir graudu / Svetimon važiuojant…”

Šie Baranausko žodžiai mane į Zakopanę išlydėjo, nors jam tiktai Šilelis terūpėjo…

Su gyvu nesikalbėjau niekada – apgailestauja jaunasis klasikas Biliūnas, gaila…

 

Bet jau pakalnėn leidžias Baranauskas, su vyskupo rūbu lyg nepažįstamas visai,

tačiau pirmiausia ranką spaudžia jis Žukauskui ir sako – dėkui, kad Klėtelę įtaisei,

tai pailsėjau aš ten maloniausiai ir net jaunystę prisiminiau gražiai. O grįžtant naktį

per miškus labiausiai sujaudino, jog „taip tyku, ‒ kad girdi, kaip jaunas lapas arba

žiedelis ant šakelių kraunas; kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta…“ Ir Šilelis ataugęs,

„kažin kodėl senobėj visiškai išskintas…“ Bet palieku jus šnekučiuotis.

Keliausiu Siauruku pavažinėti, paskui į Lajų taką užsikelti, apylinkes, Puntuką apžiūrėti.

O tu, Tamsta Antanai, gražų namą pasistatei, muziejininkams džiaugsmo pridarei jį prižiūrėt,

labai gerai, kad ir Klėtelę jie pasaugo, apgobė ją gaubtu kaip didį turtą,

kad praeitį lietuviams ji atkurtų…

Ak, vyskupe, „nėra ribų gyvenimui pažinti, kartais ilgai ilgai nesuvoki žmogaus…“

nuolankiai prisipažįsta jam Vienuolis.

Matau dar vienas klasikas atėjęs? Girdėjau aš apie Biliūną Joną, graži proza,

ko nedrįsti, jaunuoli, čia prieiti, nespausiu rankos stipriai, taupyk jėgas,

gyvenime jų daugel reikia… Nors tu jaunystėj palikai šią žemę lyg būtum „Liūdną pasaką“ išpildęs. Išeini pėsčias į Niūronis? Galiu paskolinti tau arklius ir karietą, nuvežtų į tą brangią vietą…

Tyli, keliauji pėsčias, tai gerai, dar paklausyki „Kas ten šlama? Kas ten treška? Kas ten taukši?

Kas mekena… O ir kvėpavimas … sakais pušelių“ priduos sveikatos … Palinki Jonui Baranauskas.

Kai pasirodys Vaižgantas kiek pavėlavęs, tegul palaukia čia manęs, po miestą pabėgioja, juk nestovės

jis vietoje kaip stulpas, jo būdas toks judrus kaip vėjo – nurodo vyskupas ir ruošiasi į kelią.

Beje, dar aplankysiu Didžiulienę- Žmoną, pažįstami, buvau dažnai aš svečias josios namuose,

ir skatinau vis imtis plunksnos, tad pažiūrėsiu, ką įdomaus ji tautai sugalvojo… Jai teko daug pavojų.

Ir šeimininkas Stanislovas pažįstamas gerai, gal turtų jiems privilko aitvarai…

Jau Baranauskas skuba Pašventąja, pulkai krykuolių ančių lydi jį, jo violetas blėsta laiko juostoj,

Žukausko akys ašarom sudrėkę… Toks graudulys, kad dėdę jis retai temato – praėjo šitiek metų…

 

Švento Mato bažnyčios varpai užliejo miestą, lyg mišios jau seniai turėjo pasibaigti,

bet niekas neateina, nesirodo…

Tiktai Šventoji lyg nuotaka linksma su nuometu vis klega, pursluoja, nesustoja.

Vienuolis šeimininkas jau ir pasimetęs – tai kur kiti svečiai, juk atkeliauti metas…

Jis irgi nori daug ką pasakyti, kas „šiandien drąsina mane rašyti, ir aš rašau. Neapsvaigstu giriamas

ir nenusimenu peikiamas.“ Ir dar visokių daug dvejonių sūkuriuoja galvoje…

Bet šiandien jis svečiams yr atsidavęs.

Nes ieškant personažų, reikia „į kiekvieną žmogų tiriamai žiūrėti…“

 

Staiga išsprūsta iš bažnyčios minia skarelių ir juodų kostiumų, jie šurmuliuoja, klega,

bet visi pro šalį. Tačiau tolumoje prie tilto matyti Vaižganto pražilusi galva,

kažką jis sunkiai neša, o tilto vidury sustoja, kažkam dar rankomis pamoja, dar susišūkauja

tai sveikas, panie! Su juo ir moteris visai jaunutė, kol kas sunku ir įžiūrėti kas jinai…

Galop jau kopia į kalnelį, Tumas neša pintinę pilną rausvašonių obuolių, o šalia juk mokytoja Buivydaitė, ji ir rašytoja tikra, slapyvardžiu gražiu – Tyrų Dukra.

Užtrukome, kvepsėdamas prabyla Tumas, bažnyčioje dar „muzika, giedojimas, daina blogų jausmų nesukelia; tauta gera, kuri giedanti, dainuojanti yra.“ O štai ir obuoliai – iš Buivydaitės sodo.

Dar spėjome ir Tamstoms jų parinkti. O kur kiti? Ketino susirinkti? Palaukti prašė?

Kad ir aš to laiko nelabai turiu.

Bet Tamsta juk esi paskelbęs: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju.

O ne, Vienuoli, čia mano Mykoliukas pasiskelbė! O aš kartoju: „Eik į bitę, žiūrėk, kokia darbšti…“

Užkąskim po Mišių, susėskim ant pievelės, ir Bronė kokį žodį pasakys.

Vienuolis krūpteli, paskui prisipažįsta – sena jau mudviejų su Bronele draugystė,

mes vakarais paklaidžiojam laukais ir pamiškėm, ir mylimos Šventosios pakraštėliais…

Bronė pašoka nuo pievelės. Ar girdit? „Šešėliai fleitom groja – trumputės gaidos, žemos.

Saulėlydžiai liepsnoja… Saldus nasturtos kvapas gyvent ramiai neduoda…

Šešėliai kaip ožiukai po pievas šokinėja…“

Vyrai abu nutilę, nugrimzdę į mintis, ir ką čia atsakyti į moterų jautrumą…

Jau Tumas palėčiukais atsistoja, lyg tolsta, lyg atsiriboja.

Mūsų širdys savaime linksta mylėti, Kas gera ir gražu.“

Gyvenkite jūs čia visi laimingi, patrauksiu jau Malaišių kryptimi.

Aš gimines labai mylėjau ir kiek galėdamas padėjau, keliausiu link namų jų aplankyti,

pavyks gal gerą žodį pasakyti arba pamokysiu juos paprastai:

būkit „ramūs, sveiki ir pavalgę, miegokite stipriai, į užsienius nebesiveržkite.

Tai gal ir laimingi būsite, jei tuo laimė matuojama…“

Ir Vaižgantas nutolsta jau staiga, lyg būtų kaip nutrūkusi styga.

Skvernais nukvėdylavo, nieko nepasakė, ar grįš čionai dar pakalbėti su kitais,

ar rūpi jam labiau gimtinės reikalai?..

Ir Bronė štai pakyla nuo žolės, nubraukia nuo sijono smilgų kotelius, ji žiūri į Žukauską,

sako – jau laikas man į pamokas seniai, bus išsiskirstę mano mokiniai.

Blaškaus, klajoju su vargais kartu – brenda mano laimė rudeniu giliu…

O aš, mielas Dieve, nieko negaliu!…”

Apsisuka, nueina ji per tiltą, vėl suskamba bažnyčioje varpai – nieks pasakyt negali vakaras ar rytas,

Vienuolis ima dar aplink dairytis, jau rodos niekas šiandien neateis, jau laikas grįžt į amžinybės rūką…

 

Bet čiūkšteli aštriai kažkas: o atsigręžęs mato juodą „Volgą“ – kas čia dabar be jokio vargo

taip įsliuogė į jo valdas, lyg nekviestas, nežinomas, tai kas? Jau iš kitų laikų atrodo…

Staiga pažįsta – išlipa Baltušis, mojuoja iš toli, jis šaukia: „Klasikų skaitymas primena man

darbą, kartais nelabai lengvą.“ Tai ir skaitau, Vienuoli, tavo darbus, pasisakyti turėsiu

per Tamstos Jubiliejų, prezidiume sėdėsiu tarp kitų. O savo stalą jau visai apleidau:

„rašyti reikia juk kasdien. Be šito praleista diena yra šuolis atgal…“

Palauk, Vienuoli, noriu pakalbėti, paklausti, kada rašyt pradėjai, kada baigei,

kokie sunkumai kankino tavo šviesią dūšią? Juk mudu lyg iš vieno krašto…

Tačiau Žukauskas skuba jau užsidaryti, tik tarsteli muziejininkams įsakmiai –

praneškite Baltušiui – gyvų nebuvom kvietę…

O aš „Pradėjau rašyti daugiau dėl garbės! Taip, dėl garbės!” Jam pasakykit.

 

Ir niekas čia negrįš, nors ir žadėjo. Neturi laiko. Gesinkite šviesas. Patikrinkite užraktus.

Paminklai tesugrįžta į vietas. Tegul vėl nusistovi čia ramybė, kuri labiausiai reikalinga.

Marius Kraptavičius. Po Ignalinos dangumi

Dovana. Ričardo Šileikos nuotrauka
Dovana. Ričardo Šileikos nuotrauka

Marius Kraptavičius

Po Ignalinos dangumi

Ir liūdna, ir smagu: jau atsisveikiname su projektu Literatūrinio gyvenimo atspindžiai kultūros svetainėje www.menobangos.lt, remtu Lietuvos kultūros tarybos.

Man, svetainės redaktoriui, gera priminti projekte dalyvavusių autorių vardus ir pavardes bei jų įtaigius rašinius: Jurga Žąsinaitė (Istorijos, kviečiančios pažinti ir gėrėtis; Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu; Man labiau rūpi išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti), Neringa Dangvydė Macatė  (Apie atmintį, meilę ir tylą; Birželio sodų poezijos dvelksmas rugpjūtį), Birutė Žemaitytė (Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika), Rasa Milerytė (Atokių stočių misija – padėti į literatūrą ateiti jauniems), Vida Žukauskaitė (Petro Panavo gyvenimo keliai ir kūrybiniai nuklydimai).

Žinoma, ir Gintarė Adomaitytė, jos Ignalinos dienoraščių ciklas, po truputį, be skubos, tampantis eseistikos knyga. Tikriausiai taps: ką tik sužinojome, kad šio ciklo autorei, jos kūrybai, skirta Valstybės stipendija.

Gruodžio peizažas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Gruodžio peizažas. Ričardo Šileikos nuotrauka

Skubame skelbti ir kitas geras naujienas: Ignalinos kraštas laimėjo net aštuonis  Lietuvos kultūros tarybos Tolygios kultūrinės raidos projektus, vyksiančius 2020 metais. Aštuonis! O juk anais metais būta pralaimėjimo kartėlio, atskirties jausmo. Sveikiname savo nuolatines partneres – Ignalinos viešąją biblioteką bei Miko Petrausko muzikos mokyklą; linkime sėkmės visoms po Ignalinos dangumi gimusioms kultūros ir meno iniciatyvoms. Gyvenimas taps įdomesnis. Mes, MENO BANGOS, turėsime apie ką rašyti, jums pasakoti.

O kol mąstėme, kol svajojome, kokia jau dabar galėtų būti svetainės www.menobangos.lt  esminė kryptis, gavome laišką iš Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus, siūlančio bičiulystę. Būtent mes, MENO BANGOS, publikuosime šio muziejaus 2017‒2019 literatūrinės rezidencijos dalyvių, Lietuvos rašytojų sąjungos narių, kūrinius. REZIDENCIJŲ KŪRYBINIAI AIDAI  – taip vadinsis naujasis ciklas.

Anykščiuose. Ričardo Šileikos nuotrauka
Anykščiuose. Ričardo Šileikos nuotrauka

Belieka minėti, kad ir mes, VšĮ MENO BANGOS, 2020 metų vasarą surengsime dailininkų ir rašytojų rezidenciją – pirmą kartą Ignalinoje!

PO IGNALINOS DANGUMI – tai  mūsų projektas, pelnęs Tolygios kultūros raidos ekspertų pripažinimą. Jame dalyvaus dvylika kūrėjų, tame dvyliktuke ir Ignalinos profesionalios menininkės – dailininkės Aldona Jakubovskienė ir Nijolė Trinkūnienė bei šio projekto autorė rašytoja Gintarė Adomaitytė, www.menobangos  redakcijos narė rašytoja, literatūrologė Neringa Dangvydė Macatė.

Mieli svetainės www.menobangos.lt autoriai ir skaitytojai, VšĮ MENO BANGOS renginių lankytojai: banguokime. Ačiū, kad esate, kad tikite: kartais ima pūsti palankūs vėjai. Labiausiai tiems, kurie turi kantrybės jų palaukti.

LTK_Logotipas(2)

„Aš mokau dėl pačios muzikos“: tęstiniai senosios muzikos meistriškumo kursai Šilutės muzikos mokykloje

Koncerto akimirkos.
Koncerto akimirkos.

„Aš mokau dėl pačios muzikos“: tęstiniai senosios muzikos meistriškumo kursai Šilutės muzikos mokykloje

Interviu su kursų vadovu Rodrigo Calveyra

Gruodžio 10 d. Šilutės muzikos mokykla pakvietė į šventinį koncertą H. Šojaus muziejuje, kuriame baroko epochos kūrinius grojo mokiniai, šiais metais dalyvavę tęstiniuose senosios muzikos meistriškumo kursuose. Juos organizavo Vilniuje įsikūręs tarptautinis senosios ansamblis “Canto Fiorito ir vedė ansamblio meno vadovas, garsus brazilų kilmės išilginės fleitos ir korneto atlikėjas Rodrigo Calveyra, koncertuojantis visoje Europoje. Iš viso šiais metais Šilutės muzikos mokykloje surengti 4 susitikimai, projektą Lietuvos kultūro finansavo Lietuvos kultūros taryba ir šveicarų fondas Art Mentor. Šis gražus bendradarbiavimas bus tęsiamas ir kitąmet: mokiniams ir mokytojams bus suteikta galimybė pasimokyti groti istoriniu instrumentu ansamblio meno vadovui priklausančiu klavesinu.  Šilutėje vykusių kursų vadovą R. Calveyrą kalbina Dalia Kaladinskienė.

 D.K. Lietuvoje daugelis Jus pažįsta kaip tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“, taip pat Tarptautinio Kretingos senosios muzikos festivalio meno vadovą. „Canto Fiorito“ veikla labai aktyvi ir įvairiapusė: ansamblis ne tik pristato LDK muzikinį paveldą tiek Lietuvoje, tiek užsienio festivaliuose, bet ir vykdo aktyvią edukacinę veiklą. Ypatingą dėmesį skiriate vaikų ir jaunimo ugdymui regionuose ‒ įgyvendinote trejus metus trukusią rezidenciją Paparčiuose (Kaišiadorių rajone), ten netgi įkūrėte vaikų fleitų ansamblį. Esame įpratę Jus matyti Lietuvoje ir dirbantį Lietuvai, bet Jūs, kaip atlikėjas, iš tiesų gyvenate be galo intensyvų muzikinį gyvenimą už Lietuvos ribų. Jūsų tarptautinė karjera puikiai klostosi – esate vieno garsiausių senosios muzikos ansamblių „Capella Mediterannea“ meno vadovo Leonardo Alarcóno asistentas ir nuolatinis ansamblio narys,  grojantis tūkstantinėms auditorijoms prestižinėse Europos koncertų salėse ir operų teatruose.  Atrodytų, jūsų veikloje turėtų nelikti vietos ir laiko Lietuvos vaikams, bet štai pradedate naują – Kintų ‒ rezidenciją, vedate tęstinius istoriškai pagrįsto atlikimo kursus Šilutės meno mokyklos mokiniams ir mokytojams. Kodėl Jums tai svarbu? Ir kodėl šįkart pasirinkote Šilutę?

R.C. Dažnai pats savęs to klausiu. Gerai pastebėjote, kad kaip individui man to lyg ir nereikėtų, bet kaip visuomenės narys suvokiu, kokia svarbi yra edukacija. Taip, man didelė garbė dirbti su Leonardo Garcia Alarcónu, šiuo metu esu jo asistentas statant J.Ph. Rameau operą “Les indes galantes” Ženevos operos teatre, šios operos premjera Paryžiuje sulaukė stulbinačios sėkmės! po itin sėkmingos šios operos premjeros Paryžiuje. Leonardo yra labai talentingas menininkas, kartu mes įgyvendinsime vis daugiau projektų, kurie suplanuoti bent trims metams į priekį. Bet aš suprantu, jog mūsų ansamblio „Canto Fiorito“ veikla Lietuvoje kol kas yra susijusi su gana maža visuomenės dalimi, jos rezultatai pasiekiami palyginti siauram sluoksniui. Be to, būdamas brazilu jaučiuosi labai artimas lietuviams, nes matau daug panašumų tarp padėties, kurioje yra senoji muzika Brazilijoje ir jos situacijos Lietuvoje.Lietuv ji yra bene vienintelė Europos šalis, nesuteikianti senosios muzikos lavinimo jokiame studijų lygmenyje. Taigi jaučiu pareigą skleisti žinias Lietuvoje. Tikiu, kad muzika ir kultūra turi galingą edukacinį užtaisą – tai yra kolonos, ant kurių stovi mūsų visuomenė, nuo čia prasideda pokyčiai, todėl ypač svarbu pradėti naudoti tą užtaisą kuo anksčiau. Mano manymu, turime skirti itin didelį dėmesį vaikams ir jaunimui, nes jie dar neturi išankstinių įsitikinimų, kuriuos vėliau įperša visuomenė, taip pat ir nuolat kreipti savo dėmesį į regionus. Per 15 savo muzikinės veiklos Brazilijoje metų suorganizavau daugiau nei 115 koncertų. Dauguma jų buvo edukaciniai, ir aš mačiau jų poveikį. Stengiausi koncertus rengti ne vien didžiuosiuose miestuose, nes ir regionuose gyvenantys žmonės nusipelno aukščiausio lygio kultūrinio gyvenimo ir edukacijos. Jūsų minėtoje Paparčių rezidencijoje užmezgėme puikius ryšius su vietos bendruomenėmis, vedėme edukacines veiklas Kaišiadorių, Elektrėnų ir Vievio muzikos ir meno mokykloms. Į Šilutės kraštą mus pritraukė Kintų muzikos festivalis. Jame jau ne sykį jame dalyvavome, pakviesti energingosios festivalio organizatorės Audros Juodeškienės, kuri čia dirba be galo reikšmingą kultūrinį ir edukacinį darbą. Jai inicijavus rajono klausytojų apklausą, paaiškėjo, kad žmonės norėtų girdėti daugiau senosios muzikos! Gera dalintis savo muzika ten, kur  jos reikia. Į idėją organizuoti tęstinius senosios muzikos meistriškumo kursus muzikos mokiniams ir mokytojams iškart labai entuziastingai reagavo Šilutės muzikos mokyklos direktorė Daiva Pielikienė, senosios muzikos mylėtoja, padedanti koordinuoti mūsų organizuojamas veiklas.

 D.K. Kokia jūsų patirtis mokant vaikus istoriškai pagrįsto atlikimo paslapčių? Kokio amžiaus yra Jūsų kursų Šilutėje dalyviai ir kaip jie priima Jūsų perteikiamas žinias?

 R.C. Pedagogine veikla užsiimu jau daug metų įvairiuose pasaulio kraštuose organizuojamuose kursuose, esu dirbęs ir nuolatinį darbą su vaikais muzikos mokyklose Prancūzijoje. Šilutėje yra nepaprastai stiprių muzikos mokinių ir mokytojų, kartais išgirdęs kurį nors iš vaikų grojant būdavau tikrai sujaudintas ir sakydavau: „kad ir ko tavęs prašysiu mums toliau dirbant, jokiu būdu „nepamesk“ to, ką jau dabar taip gražiai darai“. Dirbome su vaikais nuo pradinukų iki jau baigiančių muzikos mokyklą, keletas jų kursų metu baigė mokyklas ir įstojoį į konservatorijas kituose miestuose. Į mokymą vaikai reaguoja labai skirtingai – tai priklauso ir nuo charakterio, ir nuo jų kaip atlikėjų techninio lygio. Kai kuriems sunku iškart pamokos metu pagroti kitaip, nei jis yra įpratęs, jam reikia daugiau laiko, tuomet viskas priklauso nuo mokytojo, kuris vėliau pratęsia mano pradėtą darbą. Tačiau kai kurie vaikai tuojau pat, iš pirmo bandymo padaro stebuklą – staiga muzika suskamba visiškai kitaip. Matau, kaip jiems patiems tai įdomu, kaip jie užsidega, juk vaikai iš prigimties yra smalsūs ir atviri. Tai akivaizdžiai pasimatė, kai į šių metų baigiamąjį kursų koncertą atsivežėme klavesiną – visi norėjo pabandyti pagroti šiuo instrumentu ir drąsiai rinkosi groti juo koncerte. Todėl kitąmet nutarėme daugiau dėmėsio skirti klavesino pamokoms, kad vaikai ir mokytojai pažintų šio instrumento ypatybes ir galimybes. Apie senosios muzikos skambesį, atlikimo niuansus mes ypač daug sužinome būtent iš istorinių instrumentų, jų techninių privalumų ir apribojimų.

Meistriškumo pamokos.
Meistriškumo pamokos.

 D.K. Kaip Jūsų žinias priima mokytojai, turintys jau nusistovėjusias pedagogines praktikas, kuriose turbūt dominuoja tradiciškai įsigalėjęs  klasikinis muzikos mokymas? Turbūt nėra lengva persiorientuoti, juk tai tam tikra revoliucija…

 R.C. Pastebiu tam tikrų muzikos mokymo Lietuvoje ypatumų, pvz., čia rengiama begalė muzikos konkursų, kurie labai sureikšminami. Aš pats panašiuose dalyvaudavau būdamas vaikas. Viena vertus, konkursai skatina nuolat stengtis, siekti meistriškumo,  kita vertus, juk mene labai sunku įvertinti atlikimą objektyviai – tai ne sportas, kuriame viskas aišku, nes pamatuojama spidometru, centimetrais ir t.t. Muzikoje tokie „matavimai“, konkursų vertinimo standartai kartais gali kirstis su kūrybiškumo lavinimu. Šilutės mokytojai domiso senosios muzikos principais, jie užduoda daug klausimų ir atvirai dalinasi savo abejonėmis, problemomis. Jie, viena vertus, nori naujų žinių, kita vertus, baiminasi, kaip į tai, ką aš diegiu vaikams, pažiūrės muzikos konkursų žiuri, kurie vadovaujasi nusistovėjusiomis nuostatomis, kaip kas turėtų būti atliekama. Kai kurios iš tų nuostatų tikrai kertasi su istoriškai pagrįstais senosios muzikos atlikimo principais. Pavyzdžiui, mokytojai buvo labai nustebę, kad, iš tiesų menuetas turėtų būti atliekamas žymiai greičiau, ir kitaip, nei jiems įprasta, grupuojant akcentus. Senąją muziką studijavę muzikantai tai žino, nes visi lankė istorinio šokio pamokas ir mokėsi barokinio menueto bei kitų istorinių šokių žingsnių. Šilutės meistriškumo kursuose  aš mokau ne konkursams, o pačios muzikos vardan. Esminis istoriškai pagrįsto atlikimo siekis – mėginti atkurti skambesį, kurį kompozitorius įsivaizdavo kurdamas kūrinį, remdamasis jo epochos atlikimo tradicijomis ir estetikos suvokimu. Tai požiūris, kuriam būdinga ypatinga pagarba muzikos autoriui ir jo laikmečiui. Mano intencija nėra dekonstruoti ar sulaužyti įprastas pedagogines normas, tiesiog noriu atskleisti naujus muzikavimo niuansus, galimybes, kurias galima integruoti į mokymą arba ne. Kai dirbu su vaiku ir jo mokytoju, turiu gilesnį tikslą, nei tik pagerinti jau išmokto barokinio kūrinio atlikimą – siekiu įteikti senosios muzikos interpretacijos įrankius, kurie gali būti taikomi ir kitiems baroko kūriniams. Todėl daug kalbu apie tai, kaip „skaityti natas”, į ką jose atkreipti dėmesį, kaip pasirinkti tempą, atramos taškus, artikuliaciją, charakterį. Daug kalbu ir apie barokui būdingą muzikos laisvę, nematematišką ritmo traktavimą, ką tikrai nėra lengva įgyvendinti muzikos mokykloje, nes pirmiausia vaikai turi išmokti groti tiksliai ritmiškai, kad vėliau galėtų pradėti „žaisti” su ritmu, iš mechaniško paversti  organišku. Bet svarbiausia, kad muzika tiek jį grojančiam vaikui, tiek klausytojui keltų jausmus, tad kartu ieškome būdų, kaip atlikimą padaryti gyvu ir jaudinančiu, kaip to būtų norėję baroko kūrinius parašę kompozitoriai.

Meistriškumo pamokos.
Meistriškumo pamokos.
Meistriškumo pamokos.
Meistriškumo pamokos.

D.K. 2018-2019 m. Canto Fiorito” kartu su estų ir austrų partneriais įgyvendino įspūdingos apimties „Kūrybiškos Europos“ muzikinį-edukacinį projektą „Hanzos kelias: muzikinė kelionė po bendrą praeitį“. Projektas vyko net 7 Europos valstybėse, jame taip pat nemažai užėmė edukaciniai užsiėmimai – interaktyvios prezentacijos, dailės piešinių konkursas, meistriškumo kursai. „Hanzos kelias“ „Kūrybiškos Europos“ komisijos buvo išrinktas pavyzdiniu projektu! Ar labai skiriasi senosios muzikos mokymas Lietuvoje ir kitose šešiose valstybėse, kuriose vedėte edukacinius užsiėmimus moksleiviams? Ar kiekviena šalis turi savo specifiką, o gal pastebėjote tam tikrų bendrumų?

R.C. Dideli tarptautiniai projektai mūsų ansambliui nėra naujovė, vis dėlto “Hanzos kelias” buvo stambiausias “Canto Fiorito” įgyvendintas projektas, atliktas tikrai didelis darbas. Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, deja, turiu pabrėžti, kad senoji muzika čia yra blogesnėje padėtyje. Savo veikla stengiamės kiek išgalėdami tai keisti. Organizuojame Tarptautinį Kretingos senosios muzikos festivalį, į kurį kviečiame aukščiausio lygio atlikėjus. Lapkritį mūsų festivalis tapo Šiaurės šalių senosios muzikos federacijos „Nordem” nariu ir ta proga kitas federacijos valdybos narių susitikimas vyks būtent Lietuvoje, Vilniuje, suvažiuos kitų festivalių meno vadovai, keisimės patirtimi, dalinsimės problemomis. Savo laiku labai siekėme bendradarbiauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija,  organizavome ne vienus meistriškumo kursus, atvežėme aukščiausio lygio mokytojus, bet buvo sunkoka tai tęsti,  nes nesulaukėme didelio palaikymo iš vietos dėstytojų. Matyt naujovės gąsdina. Mums norisi dalintis tuo, ką turime geriausia, kad muzikos studentai sužinotų, kokio lygio ir pobūdžio išsilavinimą jie galėtų gauti, ir sužinoję imtų patys reikalauti tokių studijų. Studentai gali pakeisti labai daug… žinau tai iš tų laikų, kai pats buvau aktyviai sprendimuose dalyvaujantis studentas. Taigi, galima sakyti, kad savo veikla Šilutėje keičiame strategiją ir dabar dirbame su jaunesniais muzikantais, kurie galbūt kada nors ateis į muzikos akademiją jau žinodami, ko nori. Tikimės, kad mums pavyks kai kuriuos iš Šilutės vaikų uždegti mūsų meile senajai muzikai, kad vėliau jie patys imtųsi iniciatyvos gilintis į istoriškai pagrįstą muzikos atlikimą ir suformuotų naują senosios muzikos atlikėjų bei mylėtojų kartą Lietuvoje.

 D.K. Ačiū už pokalbį!

Koncerto akimirkos.
Koncerto akimirkos.
Koncerto akimirkos.
Koncerto akimirkos.

Interviu iliustruotas nuotraukomis iš organizatorių archyvo.

 

 

 

 

 

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Apie kelio dulkes ir užsispyrusią medetką

Ruduo Vaižganto žemėje. S. Nemeikaitės nuotrauka
Ruduo Vaižganto žemėje. S. Nemeikaitės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie kelio dulkes ir užsispyrusią medetką  

Ignalinos dienoraštis

2019 metų rugsėjo 15 dieną man pavyko pamatyti, kaip pagaliau ateina jis – tas ruduo. Kaip užgrobia savo teritoriją, savo laiką – beveik jėga pačiumpa jį iš vasaros. Mačiau ne aš viena. Tai regėjo bent keli šimtai žmonių.

Buvome Maleišiuose, tradicinėse vaižgantinėse. Iškilmės ėjo į pabaigą. Vaižganto premiją muziejininkui Alfui Pakėnui įteikėme vasariškai: buvo ir šilta, ir gera, ir švelnu, ir teisinga.

Vaižganto premijos laureatas Alfas Pakėnas su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite Malaišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka
Vaižganto premijos laureatas Alfas Pakėnas su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite Malaišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka

Ir staiga: kaip pūstelėjo vėjai niekadėjai, kaip rūsčiai jie pūstelėjo, lyg bandytų priminti ‒ gyvenimas nėra nei gailestingas, nei švelnus… Bet… Atlaikysi – jei tik gyvensi vaižgantiškai.

Kuo aš pati rėmiausi, kai Ignalinoje  dar kovo mėnesį minėjome Vaižgantą? Ar tik kanauninko raštais? Ar tik literatūrologais? Ir jais… Bet vis tiek – kai tik kreipiuosi į interneto paiešką, į tą visiems žinomą googlą, visų pirma man padovanojamos Alfo Pakėno mintys, samprotavimai, žinios ir kuo jautriausias humoro jausmas.  Geras jausmas: Lietuvoje yra žmogus, kuris apie Vaižgantą žino bene viską.

Vaižgantinės Maleišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka
Vaižgantinės Maleišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka

Vaižgantinės man visada svarbios. Ne tik dėl meilės Vaižgantui. Dėl mano asmeninės sėkmės, kurią Vaižgantas dovanojo.

Tai buvo senokai, net labai seniai – 2004 metais. Sužinojau, kad gavau Vaižganto premiją ir… sudrebėjo žemė. Net nenutuokiau, kad esu jai, tai premijai,  pristatyta, gal net visai  nežinojau, kad tokios esama.

Sėdėjau balkone, dairiausi į savo Žirmūnus, mąsčiau, kam galėčiau paskambinti ir ta premija pasidžiaugti. Buvau tokia nustebusi, sutrikusi, kad man atrodė: virpa pasaulis. Žemė iš tiesų drebėjo: tą dieną Vilniuje įvyko menkas, beveik nepastebimas, bet vis dėlto – tikras žemės drebėjimas.

Premiją dovanojusią knygą „Kelio dulkės, baltos rožės“ rašiau paraginta man  nepažįstamo žmogaus. Neįtikėtina istorija. Štai apsireiškia nepažįstamasis, ir apsireiškia jis tuo metu, kai esu pakibusi tarp dangaus ir žemės. Jau ne žurnalistė, juk palikau redakciją; į kitas eiti nenoriu. Bet dar ne rašytoja – tas kelias dar laukia manęs. Nepažįstamasis man užsako knygą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Kai sutinku darbo imtis, avanso gaunu senutėlį kompiuterį, beveik antikvarinį. Man labai jo reikėjo, to kompiuterio…  Ne tik jo. Kur kas labiau reikėjo žmogaus, tikinčio, kad sugebu rašyti knygas.

O toliau?

O toliau niekas, nė vienas žmogus, man, rašančiai knygą apie palaimintąjį, nepritarė. Net artimiausi. Jiems atrodė: veikiu kažką neaišku ką ir nežinia su kuo.

Bent jau žinojau, su kuo veikiu. Bibliotekininkė Onutė Kaladienė Martyno Mažvydo bibliotekoje man surado knygų – kelias itin svarbias. Jomis rašydama ir rėmiausi. O kai užčiuopiau, kad Jurgis Matulaitis ir Vaižgantas visada gerai sutarę, vienas kitą palaikę, reikalai dar smagiau pajudėjo pirmyn.

Tuomet gyvenau Vilniuje ir apie Ignaliną tik svajojau. Tiesą sakant, net nedrįsau svajoti… Vaikštinėdavau Neries pakrante – iki Trinapolio ir dar toliau, kur kas toliau, žingsniuodama bandydavau įsijausti į tuos žmones, kurie išties patyrė pašaukimą: Matulaitį, Vaižgantą…

Skaičiau Jurgio Matulaičio „Užrašus“, o dar kunigo Ylos prisiminimus, ir įvairias knygas knygelytes, kuriose šis tas pasakyta apie palaimintąjį arba apie jo laiką. Skaičiau viską, kas tik susiję su Jurgio Matulaičio laiku – daugybė tų knygų ir dabar man prieš akis, po ranka.

Ir pajutau keistą jausmą. Esu įsimylėjusi. Esu apsvaigusi. Man patiko Jurgio Matulaičio džiugesys, jo nemeluotas pašaukimas, jo rūpestis pasauliu.

Knygą apie Matulaitį, tiesą sakant, parašiau ne kažin kokią. Pirmąjį leidimą stropiai taisė kunigas Vaclovas Aliulis, o kai jau pataisė, antrąjį išleido seserys – Jurgio Matulaičio įkurta Švč. mergelės Marijos Vargdienių seserų vienuolija.

Man regis, vėliau parašiau labiau įtaigių knygų – apie viską ir visiems. Ir apie palaimintąjį kur kas labiau išsilavinę nei aš žmonės parašė kur kas gelmingiau.

Ir vis tiek – visada ir visur – aš kartosiu: esu ne šio pasaulio, bet šiame. Šią frazę išmokau iš Jurgio Matulaičio: būtent to jis mokė savo vienuolijas – ir brolius marijonus, ir Vargdienių seses.

Štai kodėl man Vaižganto metai – ir Jurgio Matulaičio. Vaižgantas nuo politikos atsitraukė 1926 metais. Juk žinome – tai Smetonos perversmo metai. Bet pamirštame: per Smetonos perversmą, naktį, nuo apendicito mirė Jurgis Matulaitis. Jam niekas negalėjo suteikti pagalbos: juk komendanto valanda, juk taikūs žmonės negalėjo per tamsų Kauną nei eiti, nei joti, nei važiuoti.

Man visi šie metai buvo vaižgantiški. Vis ką nors nauja pamatydavau, sužinodavau, patirdavau.  Kretingoje gyvenanti lituanistė Aldona Kruševičiūtė socialiniuose tinkluose nuolatos pažeria Vaižganto perliukų – citatų iš jo publicistikos, prozos kūrinių. Neįkyriai – tartum pabarstytų mums, menkiau susivokusiems paukščiams, vieną kitą dosnų trupinį. Nelesi, jei nenorėsi. Jei patiks – ne tik lesi. Sugersi.

Ilgainiui į mūsų namus atkeliavo Tautvydo Kontrimavačiaus parengta knyga „Vaižgantas apie…“, kurioje pateikta daugybė apie: blaivybę, dainas, darbus, gamtą… Begalė fragmentų, citatų, minties perliukų ir deimančiukų  – jokios adaptacijos, tik begalinis noras priartinti praeitį, tą Vaižganto laiką, prie dabarties.

Knygos VAIŽGANTAS APIE... viršelis. Knygos sudarytojas T. Kontimavičius, jos dailininkas M. Zavadskis. 2019, Anykščiai
Knygos VAIŽGANTAS APIE… viršelis. Knygos sudarytojas T. Kontimavičius, jos dailininkas M. Zavadskis. 2019, Anykščiai

O šiąnakt, kai lapkritis tampa gruodžiu, kai kai visa tai jums rašau… Manyje spurda ir veržiasi įspūdžiai: ką tik mačiau Rokiškio teatro spektaklį „Dėdės ir dėdienės“, režisuotą Eligijaus Daugnoros. Norėjau to vaidinimo ir baiminausi.

Tie mėgėjai, tie paviršiai, ta imitacija – štai ko labiausiai bijau.

Ai, nurimau…

Tai buvo minimalistinis spektaklis, be jokių ten primygtinų „lietuviškumų“, tai buvo taupus pasakojimas apie tuos žmones, kurių negali nepamilti: Geišę,  Severiją, Mykoliuką… Neužterštas perdėta vizualika, bet išspręstas garsu: beldimo medžiu į medį (ne)raminančia ritmika, įtraukiančia į tai, ko teatre labiausiai ilgimės: į aukštesnio pasaulio magiją, į apeigą, į tolimas erdves, kuriose liekame savimi.

Rokiškio kultūros centro liaudies teatro spektaklis ,,Dėdė ir dėdienės". rež. E. Daugnora. nuotrauka iš teatro archyvų.
Rokiškio kultūros centro liaudies teatro spektaklis
,,Dėdė ir dėdienės”. rež. E. Daugnora. Nuotrauka iš teatro archyvų.

Šį rudenį būta ir kitų svarbių įvykių mano gyvenime. Vienas jų: tris dienas, dvi naktis praleidau Birštone ir Prienuose, klydinėdama ne tik Nemuno pakrante, bet ir gatvėmis gatvelėmis – uosdama jų dulkes, prisimindama 1980 metus, mano suaugusio žmogaus gyvenimo pradžią: čia atvažiavau po studijų, čia bandžiau tapti tuo, kuo esu dabar. Čia parašiau kelias man svarbias pasakas, čia gavau vieną kitą svarbią  gyvenimo pamoką. Birštonautis (Vaižganto sukurtas veiksmažodis) visada  lengva. Lėtai kaip Nemunas atplaukia prisiminimai to, kas skaityta, įsiminta, o dar įsivaizduota: Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bendras poilsiavimas ar prelato Olšausko gyvenimo mįslės ir žinoma Jis – kanauninkas Vaižgantas.

Važgantas Birštone. G. Piekuro skulptūra, 2016. Nuotrauka iš Birštono viešosios bibliotekos archyvų
Važgantas Birštone. G. Piekuro skulptūra, 2016. Nuotrauka iš Birštono viešosios bibliotekos archyvų

Kitas svarbus įvykis: per vėlai, per raiškiai Ignalinoje po virtuvės langu pražydo ir visą lapkritį tviskėjo užsispyrusi medetka. O netoliese klestėjo viržis, levanda.  Nedidelė, kantri šiauriečių kariuomenė, besiprašanti pasakų – Anderseno istorijų tęsinio.

Ir jie – kaip aš, kaip jūs – ne šio pasaulio. Šiame.

2019 metų lapkričio 30–gruodžio 1

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Orkestro muzikantų, solistų ir dirigentų portretai fotografijų parodoje „Patetico e delicato“

D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka

Orkestro muzikantų, solistų ir dirigentų portretai fotografijų parodoje „Patetico e delicato“

Neseniai atsinaujinusi ir vėl duris atvėrusi Lietuvos nacionalinė filharmonija (LNF) kviečia lankytojus ne tik mėgautis muzika, bet ir susipažinti su ją atliekančiais muzikantais fotografijos parodoje „Patetico e delicato“. Kaip teigia jos autorius, ilgametis filharmonijos fotografas Dmitrijus Matvejevas, čia bus galima išvysti tai, kas klausytojams paprastai lieka nematoma.

D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka

Parodoje „Patetico e delicato“ eksponuojami reportažiniai portretiniai kadrai iš LNF kolektyvų repeticijų ir koncertų. Iš viso – daugiau nei 70 nuotraukų. Itališki parodos pavadinimo žodžiai patetico ir delicato – dvi skirtingas būsenas žymintys muzikiniai terminai.

„Stengiausi parodyti tai, ko per koncertą klausytojas galbūt nepastebi: dirigentų mimikas ir gestus, muzikantų susikaupimą per repeticijas. Didesnę ekspozicijos dalį sudaro dirigentų portretai, daryti per koncertus. Manau, būtent dirigentų nuotraukos labiausiai padeda vizualiai perteikti muziką, kurią jie transliuoja atlikėjams“, – teigia autorius.

D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka

Parodoje eksponuojamas ir studijinis pianistės profesorės Mūzos Rubackytės portretas, puošiantis ką tik prasidėjusio VI Vilniaus fortepijono festivalio, vykstančio iki gruodžio 7 dienos, vaizdinę medžiagą.

D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka

Dar vienas išskirtinis autoriaus darbas – dėmesį prikaustanti beveik dviejų metrų dydžio nuotrauka, kurianti mozaikos, vitražo efektą. Fotografo žodžiais, tai – tarsi kaleidoskopinis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantų atspindys, praplečiantis perspektyvą ir vedžiojantis žiūrovo žvilgsnį po energingą vizualinę simfoniją.

D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka

Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Patetico e delicato“ LNF fojė bus eksponuojama iki š. m. gruodžio 21 dienos. Parodą pamatyti galės visų filharmonijoje vykstančių koncertų lankytojai.

 LNF inf. , nuotraukos iš rengiamos parodos.

Petro Panavo gyvenimo keliai ir kūrybiniai nuklydimai

Petras Panavas poezijos šventėje Juknėnuose.
Petras Panavas poezijos šventėje Juknėnuose.

Petro Panavo gyvenimo keliai ir kūrybiniai nuklydimai

Nuo 1972 m. Utenoje gyvenantis poetas, rašytojas, dramaturgas, mokytojas, vienu metu net politikas Petras Panavas pažįstamas ne tik uteniškiams ir jo gimtojo Ignalinos rajono žmonėms. Nuo 1979 m. ‒ Lietuvos rašytojų sąjungos narys, išleidęs keliolika poezijos rinkinių (vieną išvertė iš ukrainiečių kalbos), išspausdino atsiminimų fragmentų apie A. Miškinį, J. Šiožinį, P. Širvį, J. Baltušį, Č. Kudabą, E. Šimkūnaitę. Jo istorinės dramos „Daumantas“ motyvais Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatras pastatė spektaklį. Kūrybos įtraukta į almanachus „Poezijos pavasaris“, „Verdenė“, „Birželio sodai“, „Žiemos žodžiai“, įvairius eilėraščių rinkinius ir rinktines. Vieniems jis poetas lyrikas, kitus labiau žavi jo šmaikštus žodis, trečius patraukia jo dokumentinė proza. Prieš kurį laiką šio Utenos krašto šviesuolio atsiminimų publicistikos knyga sukėlė tikrą audrą, nes  Petras Panavas visą gyvenimą drąsiai sako, ką galvoja. Ne mažesnio susidomėjimo sulaukė ir „Utenos Indroje“ praėjusiais metais Valstybės atkūrimo šimtmečiui dedikuota ir tūkstančio egzempliorių tiražu išleista Petro Panavo knyga „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“. Būtent sakmė, o ne dokumentinė apysaka. Brolių Motiejaus, Vinco ir Antano likimai čia tarytum apibendrina mūsų inteligentijos, kilusios iš kaimo, ir visos tautos kančias, viltis, kovas, kelius ir kryžkelius. Pasakojime remtasi konkrečiomis datomis, įvykiais, istorinėmis detalėmis. Žinoma, yra ir sakmėms būdingų mitinių elementų, meninės išmonės detalių bei epizodų. Veiksmas vyksta Juknėnų kaime, Kaune ir Vilniuje, Šveicarijoje ir Sibiro tremtyje, partizanų žeminėje, Kremliuje, Amerikoje. Be brolių Miškinių, sutinkami ir kiti žinomi Lietuvos žmonės bei pasaulinio garso istorinės asmenybės…

Taigi dar kartelį ‒ pasikalbam. Nes yra apie ką.

Nėra abejonės, esate žinomas plačiam skaitančios visuomenės ratui, daugelio mylimas už poetišką, brandų, skalsų ir svarų žodį. Bet gal bent trumpam prisiminkit svarbiausius savo biografijos momentus, įsimintiniausius gyvenimo kelius ir kryžkeles, tai, kas formavo Jus kaip rašytoją.

Šiek tiek gal ir žinomas. Šiek tiek. Ar daugelio mylimas, ar tas mano žodis tikrai poetiškas ir brandus, skalsus ir svarus – reikalas dar miglotas, kaip ir viskas po šiuo dangumi. Bet kažkokį, gana netrumpą, gyvenimą jau nugyvenau, nors vis dar bandau gyventi. Anot Antuano de Sent Egziuperi, visi atėjome iš vaikystės. Gimiau Vingirių kaime, dabartiniame Ignalinos rajone, tada Švenčionių apskrityje, lenkų okupuotame Vilnijos krašte. Tais metais, kai Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, kai į Lietuvą skrido Darius ir Girėnas. Prisimenu bolševikų atėjimą, po to vokiečių ir vėl bolševikų, pokario metus, gražų mūsų paprastų kaimo žmonių patriotinį nusiteikimą. Mokiausi Paringio pradinėje, Ignalinos vidurinėje, tarnavau sovietinėje armijoje Turkmėnijoje, dirbau Ignalinos ir Daugų kultūros namuose, Cirkliškio žemės ūkio technikume. Dirbdamas neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus universitetą, lietuvių kalbą ir literatūrą, nors technikume dėsčiau ir istoriją. Nuo 1972 metų gyvenu Utenoje. Kažką parašiau, prieš 40 metų buvau priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Kaip būsimas šioks toks rašytojas ėmiau formuotis turbūt Ignalinos vidurinėje. Mano kūrybinius bandymus gyrė ir labai palaikė šviesaus atminimo mokytoja Aldona Kruopytė.

Didesnę savo gyvenimo dalį esate uteniškis. Šių metų vasarį Jums netgi suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas. Kiek Jumyse liko Ignalinos vaiko? Ką brangaus toje vaikystės ir jaunystės žemėje palikote ar dar tebeturite?

Taip, pagaliau suteikė ir Utenos garbės piliečio vardą, bet vis dar jaučiuosi esąs ignalinskas. Ignalinoje mano šaknys, viso ko pradžia. Be vaikystės regėjimų ir girdėjimų mes būtume niekas. Nebūtų į ką atsiremti.

Petras Panavas. Vaikystė Vingirių kaime
Petras Panavas. Vaikystė Vingirių kaime

Šie metai buvo paskelbti Vietovardžių metais. Jūsų kūryboje jau anksčiau jautriai prisiliesta prie Aukštaitijos krašto kaimų, ežerų, upių vardų. Koks vietovardis Jums gražiausias?

Man visi mano nugyventi metai yra vietovardžių metai. Vaikystėje išgirsti net paprasčiausi gimtojo kampo vietovardžiai šiandien skamba kaip muzika, kaip senoviškos sakmės nuobiros. Peizažinio, lyrinio ar istorinės tematikos eilėraščio aš beveik neįsivaizduoju be kaimo, ežero, upės vardų, tų vardų muzikinio žaismo. O gražiausias vietovardis, ko gero, mano gimtojo kaimo vardas – Vingiriai. Bet visi kiti irgi gražūs, nes juose slypi mūsų praeitis ir mūsų stiprybė.

Gyvenime sutikote daug žmonių, kurie švietė ir dabar tebešviečia visiems Lietuvos žmonėms sava išmintimi, erudicija, kurie svarbūs mums kultūriniu, literatūriniu palikimu. Ką pirmiausia iš tų sutiktų dabar galėtumėte paminėti? Ko iš jų mokėtės ar ką per juos supratote?

Paminėti galėčiau daug ką, bet visų neišvardysi. Nemažai ir gana artimai bendravau su Antanu Miškiniu, gražų ir šviesų įspūdį paliko vieni subtiliausių ir talentingiausių poetų Kazys Bradūnas, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Nyka -Niliūnas. Tiesa, pastarąjį buvau sutikęs tik kartą. Mokytis, be abejo, mokiausi, ko ir kaip – šiandien sunku būtų pasakyti.

Po vieno politinio skandalo Lietuvoje labai paplito frazė „aplinka kalta“. Ar Jūsų artimiausia aplinka (šeima, giminės, kaimynai) netrukdė Jums kurti? Ar jautėte ir tebejaučiate Jus globojančias rankas, žvilgsnius, pagalbą?

Tikrai netrukdė. Dėl visko, kas atsitinka mūsų gyvenimuose, kalti dažniausiai mes patys, nors pasitaiko ir kitaip. Retkarčiais. Dėl savo rašymų ir parašymų didelio priešiškumo nejaučiau ir nejaučiu, nors, žinoma, buvo ir skeptikų. Dabar daugelis iš tų skeptikų, atrodo, irgi žiūri palankiai.  Atrodo.

Savo kūrybos kelyje pažėrėte daug prisiminimų. Jūsų žodžio būta ir taiklaus, ir kritiško. Būta net svarstymų, ar tik nepraleista proga patylėti… Ką šiandien apie tai manote? Gal turite minčių ar svajonių dar ką nors iš savo prisiminimų aruodų „paberti“ skaitytojams?

Savo prisiminimuose prirašiau visko. Ne vienoje vietoje galėjau ir patylėti. Vienas kitas pažįstamas, ko gero, liko ir įskaudintas, nors aš nieko nesiruošiau skaudinti. Tiesiog rašiau apie tai, kas buvo, kaip man atrodė, vietomis pahiperbolizuodamas. Bet ant rašančių dažnai užpykstama. Prisiminkime Žemaitę, Ievą Simonaitytę. Atsiminimų, žinoma, dar turiu, ir nemažai. Galima būtų papildyti jau išleistus. Bet visi mano parašymai yra paremti prisiminimais. Taigi ką berašyčiau – viskas iš prisiminimų.

Petras Panavas su tėviškėnais Šiūlėnuose.
Petras Panavas su tėviškėnais Šiūlėnuose.

Esate žinomas ne tik kaip poetas lyrikas, daug kam net geriau pažįstamas kaip šmaikštaus žodžio meistras. Kaip gebate suderinti šias savybes? Iš ko, per ką jas atsinešėte į savo gyvenimą? Humoras – Jūsų gyvenimo džiaugsmo išraiška ar gynyba?

Beveik kiekvieno rašytojo humoras ar jo neturėjimas užkoduotas genuose. Daug kam tai ne tiek gyvenimo džiaugsmo išraiška, kiek gynyba. Man dažnokai – taip pat. Bet gyvenime tiek komiškų ir tragikomiškų istorijų bei situacijų, kad jas apeiti ir jų nematyti tiesiog neįmanoma. Nebent būtum visiškas mizantropas.

Jūsų kūryba labai įvairiapusė. Esate meistras (gal net – didmeistris!) poezijoje, lengvai suvaldote sakinius prozos kūriniuose. Kūrėte ir vaikams. Koks yra Jūsų skaitytojas? Kurlink labiau linksta Jūsų širdis, kuriame žanre jaučiatės stipresnis?

Nesu nei meistras, nei tuo labiau didmeistris, nors sakinį kartais pavyksta suvaldyti ir prozos kūriniuose, bet tai pavyksta daugeliui. Trejetą rinkinukų išleidau ir vaikams. Atrodo, juos paskaito ir vaikai, ir suvaikėję. Koks yra mano skaitytojas? Man pačiam į tai atsakyti būtų sunku.

Tėvai, kad ir dešimt vaikų turintys, jų vardus žino. Paleidote į gyvenimą ne vieną knygą. Ar visus  savo „vaikus“ šiandien galėtumėte pašaukti jiems duotais vardais? Ir kaip su knygom – mylimiausias vyresnėlis ar pagrandukas?

Taip, savo knygų pavadinimus dar prisimenu. Visų pavadinimai, atrodo, neblogai parinkti, bet kas už jų slepiasi – ne man vertinti. Yra turbūt įvairių nuomonių. Šiandien kai ką ir išmesčiau, ir taisyčiau, bet mėtymams ir taisymams, ko gero, nedaug liko laiko. Mylimiausią savo „vaiką“ nurodyti kebloka. Skaitytojas neblogai priėmė sakmę apie poetą Antaną Miškinį ir jo brolius – „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“. O pagrandukas – dažniausiai mylimiausias.

Už kūrybą esate ne kartą apdovanotas premijomis. Kuri iš jų Jums pačiam yra brangiausia ir kodėl? Ką apskritai manote apie premijas?

Esu gavęs ir vieną kitą premiją, nors jomis ir nebuvau lepinamas. Už poezijos rinktinę „Ateini, praeini, nueini“ apturėjau Antano Miškinio premiją, už atsiminimų knygą „Įkvėpimo auka“ Vlado Šlaito. Dar esu gavęs ir ignaliniečių K. ir M. Petrauskų premiją. Dėtis visiškai abejingu premijoms būtų pozavimas, bet vis dėlto ne jos nulemia kūrinio vertę.

Sulaukėte tokio laiko, kai knyga, tam tikra prasme, nėra reiškinys. Jas leidžia visi, kas netingi, kas turi ambicijų ir pinigų. Jus toks literatūros „vislumas“ džiugina ar liūdina? Ambicijų ir pinigų turinčio ‒ nesustabdysi. Tad ką patartumėte skaitytojui, besiblaškančiam tarp jį užgriūvančių knygų?

Liūdnokas reiškinys, kai knygas leidžia „kas netingi“. „Išleidau knygą“ – graži žinia, bet labai dažnai graži tik autoriui. Ir skaitytojui, kuris skaito bet ką, net ir visišką grafomaniją. Bet šia tema diskutuoti nesu linkęs. Gal kai kas ir mus laiko grafomanais.

Ne vieną dešimtmetį esate paskyręs mokytojo darbui. Koks tas patyrimas? Ko mokėte (be literatūros dalykų) vaikus, ko jie Jus išmokė? Kaip vertinate šių dienų mokytojų „bruzdėjimus“, apskritai švietimą Lietuvoje?

Kadaise auklėtoja Aldona Kruopytė paklausė: „Kas iš jūsų norėtų būti mokytoju?“ Atsakiau: „Verčiau jau sargu“. Bet yra sakoma: „Nespjauk į vandenį, nes pačiam gali tekti gerti“. Dabar labai nesigailiu tiek metų atidavęs mokyklai, nors ir nesijaučiu buvęs labai geras mokytojas. Vis dėlto yra ką prisiminti ir man, ir vienas kitas mokinys teigiamai prisimena, pirmiausia todėl, kad įsiminė mano „nukrypimus“ į mūsų tautos istorinę praeitį, apie kurią „anais metais“ buvo stengiamasi patylėti. Mano supratimu, šiandien mokytojai labai jau įsismagino su visokiais reikalavimais, bet patys nesugeba užkirsi kelio net kenksmingiausiam šiandieninių paauglių pomėgiui – rūkymui.

Turite patirties ir politikoje. Kokios to „kurso“ pamokos įsiminė? Ar buvo verta eiti į „tą galerą“?

Šiokią tokią patirtį turiu. Vedžiau pirmąjį Sąjūdžio mitingą Utenoje, triskart buvau išrinktas į rajono tarybą, vieną kadenciją pabuvau mero patarėju, pirmą kartą Valdui Adamkui kandidatuojant į Prezidentus buvau Adamkaus rinkimų štabo vadovas Utenoje. Tokie nukrypimai plečia akiratį, priverčia daug ką iš naujo pasverti. Praverčia ir literatūrinėje kūryboje, atgaivina humoro jausmą.

Petras Panavas veda pirmąjį sąjūdžio mitingą Utenoje.
Petras Panavas veda pirmąjį sąjūdžio mitingą Utenoje.

Ar galėtumėte save įsivaizduoti kokiame nors kitame darbe? Jei nebūtumėte rašytojas ‒ tai kas?

Mokykloje svajojau tapti ir aktorium, ir dailininku. Gal turėjau ir šiokių tokių gabumų. Bet tapau tuo, kas esu.

Ruduo už lango. O Jūsų širdy kas? Kokia šiandien Jūsų diena, kai visas laikas – Jūsų?

Taip, už lango ruduo, širdyje dažnai irgi, nes turiu porimčių širdies problemų. Bet sureguliuoju kraujo spaudimą, oro trūkumą – ir vėl beveik pavasaris. Kartais net atrodo, kad iki šimto pavyks pratempti. Žinau, kad viltis – kvailių motina, bet tikėti kuo nors niekad niekam neuždrausta.

Dėkoju už pokalbį ir dovanas skaitantiems. Linkiu mums visiems gražaus bendravimo per žodį.

Rašytoją Petrą Panavą kalbino Vida Žukauskaitė.

Nuotraukos – iš asmeninio Petro Panavo archyvo.

 

 

Vytautas Kaziela: „Atokių stočių“ misija – padėti į literatūrą ateiti jauniesiems“

Almanacho sudarytojas poetas Vytautas Kaziela. Nuotrauka iš jo asmeninio archyvo.
Almanacho sudarytojas poetas Vytautas Kaziela. Nuotrauka iš jo asmeninio archyvo.

Vytautas Kaziela: „Atokių stočių“ misija – padėti į literatūrą ateiti jauniesiems“

Visai neseniai išleistas devintasis almanachas „Atokios stotys“. Almanache publikuojama periferijose ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poetų kūryba. Pirmą kartą almanache svečiuojasi tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ dalyviai iš Lenkijos, Latvijos ir Sakartvelo. Iš viso leidinyje publikuojama 28 autorių kūryba. Almanacho sudarytojas – poetas, leidėjas, žurnalistas Vytautas Kaziela atsako į Rasos Milerytės klausimus.

Vytautai, ką tik pasirodė naujas „Atokių stočių“ almanachas, jau devintasis. Kokia buvo pati pradžia, kaip kilo idėja rengti tokį leidinį?

Prieš 10 metų per Poetinį Druskininkų rudens festivalį bendraudami su Žemaitijos krašte gyvenančiais poetais aptarėme Lietuvos periferijose gyvenančių rašytojų situaciją. Jau tada buvo susiformavęs požiūris, kad kultūra ir menas kuriami tik Vilniuje. Suskaičiavome poetus, gyvenančius ne „Vilniaus Lietuvoje“. Skaičiai pasirodė įspūdingi. Jie gyveno ir kūrė, bet metų  metus buvo nepastebimi, jų knygų leidybos nefinansavo Kultūros taryba, tarsi jų kūryba nebūtų buvusi lietuvių literatūros dalis. Dauguma jų jau buvo susitaikę su tokia dalia. Bet tai buvo labai neteisinga jaunų rašytojų atžvilgiu. Rašymas į stalčių neskatina geriau rašyti, išsikelti kartelę aukščiau. Rašantis žmogus turi savo kūrybą publikuoti, kitaip mažėja reiklumas sau. Kaip pavyzdį galiu pateikti dabar jau šviesios atminties kunigo Petro Markevičiaus (Markaičio) likimą. Kol jis mokėsi kunigų seminarijoje, publikavo eilėraščius tuometinėje spaudoje ir buvo geriau vertinamas net už Bernardą Brazdžionį. Jam buvo pranašaujama šviesi ateitis. Vėliau užėjo sovietmetis, kunigų kūryba buvo nebespausdinama. Jo kūrybinis palikimas – 4 tūkstančiai eilėraščių ir poemų. Vartai archyvus ir matai, kad sovietiniais metais jo kūrybos kreivė krinta žemyn. Panašiai atsitiko ir kitiems poetams. Ne vienas periferijos poetas, turėjęs įspūdingą debiutą, vėliau kažkur pradingdavo. O ir kitiems buvo ne geriau – išeidavo knygos, žmonės jas pirkdavo, bet nebuvo jokių atgarsių. Ir dar. Pradėjus „Poezijos pavasario“ almanachą sudarinėti iš per metus literatūrinėje spaudoje pasirodžiusių publikacijų, nesipublikuojantys ar retai publikuojantys savo kūrybą autoriai prarado galimybę į jį pakliūti. Reikėjo ką nors daryti, kad ši spraga būtų užpildyta, o autoriai nebūtų nustumti į užribį.

Almanachas "Atokios stotys"
Almanachas “Atokios stotys”

Peržiūrėkime šių metų almanachą kartu. Jūs, kaip sudarytojas, turbūt jį matote kiek kitaip, nei eilinis skaitytojas?

Pradėkime nuo branduolio. Regina Katinaitė-Lumpickienė, Viktoras Rudžianskas, Edmundas Janušaitis, Petras Panavas… Ką apie juos galima pasakyti? Tai susiformavusios asmenybės, savito braižo kūrėjai. Tiesa, Petrui kiek nepasisekė. Tai – ne pati geriausia jo publikacija. Bet visiems mums pasitaiko ir aukštumų, ir pakalnėlių. Ypač stiprūs šių metų debiutantai: Ieva Rudžianskaitė, Mūza Olimpija Svetickaitė, Solveiga Ska, Vilija Visockienė, Erikas Druskinas, Kristina Bačiulienė. Jei prie jų pridėtume kitus jaunuosius autorius – Tomą Vyšniauską, Rasą Milerytę, Virginiją Žvarėlaitę – pamatytume, kad svarstyklių lėkštė nusvyra į jų pusę. Savo lygį išlaiko Mindaugas Švėgžda, Viktoras Gulbinas, Justas Jasėnas. O apie Genovaitę Lukšaitę norėčiau pakalbėti atskirai. Tai – begalinio kuklumo žmogus iš Radviliškio. Savita, įdomi autorė. Ypač įstrigo „Seni karalienės drabužiai“. Autorė seniai subrendusi knygai, o gal net narystei Rašytojų sąjungoje. Už Lietuvos sienos gyvenantys šiame almanache tik du – Sigitas Birgelis ir Diana Paklonskaitė. Ir Dianai seniai laikas paduoti prašymą ir tapti Sąjungos nare. Kaip ir Viktorui Gulbinui, Justui Jasėnui ir Mindaugui Švėgždai. Nauja tai, kad į almanachą dėl finansinių reikalų teko priglausti tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ svečių kūrybą. (Anksčiau išeidavo šiai šventei skirtas almanachas „Birželio sodai“). Dvi puikios latvių poetės – Indra Brūvere ir Anna Rancene. Kaip visada stiprūs poetai iš Sakartvelo – Nana Kelekhidze ir Soso Mesheliani. Įdomi lenkų poetė Maria Duszka.

Kas per tuos metus pakito, o kas tapo tradicija?

Pradiniu etapu tai buvo Aukštaitijoje ir Žemaitijoje gyvenančių poetų almanachas. Po penktojo almanacho pajutome, kad išaugome lubas. Pertvarkėme į Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių poetų almanachą. Užsienyje gyvenančių lietuvių rašytojų kūryba taip pat neatsiejama mūsų literatūros dalis. Labai svarbu, kad jie tai jaustų. Kad nenutrūktų tas trapus ryšys su Lietuva. Pagrindiniai principai išliko: pastebėti, parodyti, prisiminti. Almanachas kasmet atsinaujina. Pastovus yra tik branduolys, kiti autoriai keičiasi. Maždaug ketvirtadalį sudaro jaunimas. Emigracijos autorių geografija labai plati – nuo Lenkijos (Sigitas Birgelis) iki Australijos (Lidija Šimkutė). Vos ne kas metai publikuojame jau mirusių ir į užmarštį nugrimzdusių poetų kūrybą (S. Stacevičius, J. Gabriūnaitė ir kiti). Kasmet įteikiama „Atokių stočių“ premija už geriausią publikaciją almanache, darbą su jaunaisiais literatais, už periferijose gyvenančių rašytojų vienijimą, jų kūrybos populiarinimą. Premiją yra pelnęs Vytautas Stulpinas, Justas Jasėnas, Ona Jautakė, Robertas Keturakis, Sigitas Birgelis, Edmundas Janušaitis ir kiti. Smagu, kad mūsų knygas literatūrinėje spaudoje profesionaliai recenzuoja kritikė ir poetė Ieva Rudžianskaitė. Būdami kartu mes tampame stipresni.

Žydėjimas Jurbarko autobusų stoty. Neringos Dangvydės nuotrauka
Žydėjimas Jurbarko autobusų stoty. Neringos Dangvydės nuotrauka

Spėju, kad, kai į rankas prieš devynerius metus paėmėte pirmąjį almanachą, kai idėja tapo apčiuopiama, jutote didelį džiaugsmą. O kokie jausmai apėmė iš spaustuvės pasiėmus šiųmetį leidinį? Ar entuziazmo neišstumia nuovargis?

Gal tai ir ne džiaugsmas, bet malonus jausmas, kad darbas padarytas iki galo ir gerai. Buvo visko. Nusivylimo taip pat. Ir abejonių. Bet praeina pusmetis, ir tu viską pamiršti. Vėl pradedi apie jį galvoti. Galvoti ne tik, kokius autorius kviestis, bet ir iš kokių lėšų jį išleisti. Šis projektas laikosi dėka kelių žmonių entuziazmo. Kiek rašėme projektų Kultūros tarybai, rezultatas – nulis. Neįtaikome ir į regioninę programą. Finansavimo tikėtis būtų galima, jei užsidarytume apskrities rėmuose. Bet šio almanacho koncepcija ne tokia.

Įvairiuose interviu esate kalbėjęs, kad lietuvių literatūros finansavimo situacija yra sudėtinga.

Taip. Esu ne kartą kalbėjęs apie nenormalią knygų leidybos padėtį. Ar reikia tokiu mastu finansuoti verstinės literatūros leidybą? Pats daug metų dirbdamas leidybinį darbą suprantu, kad, pavyzdžiui, leisti Nobelio premijos laureatų kūrybos knygas galima ir be valstybės paramos. Valstybė turi finansuoti lietuvių autorių knygas gimtąja kalba ir lietuvių autorių vertimus į kitas kalbas. Situacija Lietuvoje pasikeitė, jaunimas jau sugeba skaityti originalo kalba.

Jums priklausančią leidyklą „Kamonada“ vargu ar galima pavadinti pelninga. Kokių tikslų siekiate leisdamas knygas?

Žinoma, kad pelninga! Lygiai taip pat, kaip rašyti poeziją. Visi poetai labai turtingi. Tik turtai mūsų ne čia… Lengviausia bambėti, kad vienoje leidykloje per brangu, kitoje kokybė netenkina. O tu padaryk geriau ir pigiau! Ne paslaptis, kad provincijos leidyklos, tiksliau, spaustuvės, neturi nei redaktorių, nei dailininkų. Geriausiu atveju paskaitomos korektūros. Aš niekada neimu pinigų už redagavimą. Man talkina Regina Katinaitė-Lumpickienė ir Rasa Milerytė. Turime puikią dailininkę Dalią Stalauskienę. Aš tik noriu, kad autorius gautų kiek galima geresnį produktą. Dažniausiai mūsų užsakovai – neturtingi žmonės. Būna atvejų, kai knyga leidyklai yra nuostolinga, bet ją išleidęs jauti pasitenkinimą. Jei pats rašai ir leidi knygas, visada suprasi kitą tokį kaip tu. Taigi viskas labai elementaru.

Kokioje vietoje lietuvių literatūros kontekste regite „Atokias stotis“?

Patinka kam ar nepatinka, tai jau yra mūsų literatūros reiškinys. „Atokių stočių“ almanachą jau galima dėti šalia „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachų. Taip, jie visi labai skirtingi, bet perskaičius visus galima geriau įsivaizduoti lietuvių poezijos situaciją. Jie visi trys kartu yra šiandieninės lietuvių literatūros antologija.

„Atokios stotys“ – didelis įvykis Utenoje. Tačiau, kaip jau minėjote, almanache publikuojami ir kituose regionuose gyvenančių poetų tekstai. Jūsų vertinimu, ar šalyje almanachas sulaukia pakankamai dėmesio?

Iš tiesų „Atokios stotys“ Utenoje yra nemažas literatūrinis įvykis, ypač jo sutiktuvės, kurios sutraukia visus poezijos mylėtojus. Almanachas pasklinda po Lietuvą. Didesniuose ar mažesniuose poetų sambūriuose apie jį kalbama. Esu dėkingas literatūros kritikui Ramūnui Čičeliui – apie almanachą jau rašoma ir respublikinėje spaudoje. Pasikartosiu: almanacho galima nepastebėti, jį galima ignoruoti, bet jis yra. Yra, kaip lietuvių literatūros reiškinys.

Matyti daugiau. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Matyti daugiau. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Šalia jau įvertintų autorių publikuojate į kūrybinį kelią dar tik įžengusių žmonių tekstus. Kuo jauniesiems svarbi galimybė skelbti savo kūrybą drauge su šalyje žinomais poetais?

Man, Viktorui Rudžianskui, Reginai Katinaitei-Lumpickienei, Gintautui Dabrišiui, Robertui Keturakiui almanachas gal ir būtų nereikalingas, bet jis reikalingas rečiau girdimiems Virginijai Žvarėlaitei, Rasai Milerytei, Dianai Paklonskaitei, Justui Jasėnui. Tai tie žmonės, kuriuos turi pastebėti literatūros kritikai, įsidėmėti skaitytojai. Jie to verti. Žmogus, į rankas paėmęs almanachą ir norėdamas perskaityti Reginos Katinaitės-Lumpickienės ar Sigito Birgelio eilėraščius, perskaitys ir kitus. Vertus tikrai įsidėmės. Mūsų, vyresniųjų ir šiek tiek žinomesnių autorių, misija – padėti į literatūrą ateiti jaunesniems, bet to vertiems poetams.

Kasmet almanache pamatome vis naujų pavardžių. Kaip, kokiuose laukuose pavyksta „sumedžioti“ poetus?

Aš, kaip leidėjas, stebiu tai, kas vyksta Lietuvoje. Gal ir nežinau vieno kito Vilniaus poeto, bet gerai žinau, kad Palangoje kuria Mūza Olimpija Svetickaitė ir Renata Kuršytė, Radviliškyje – Genovaitė Lukšaitė, Kupiškyje – Aušra Uldukienė, Panevėžyje – Justas Jasėnas ir Solveiga Ska, Leipalingyje – Dalia Bozytė, Molėtuose – Virginija Žvarėlaitė ir Agnė Šikaitė, Kelmėje – Vytautas Šinkūnas. Ir taip kiekviename rajone. Per devynerius metus almanache savo kūrybą publikavo per 150 autorių.

Kas toliau?

Toliau devintojo almanacho pristatymas Utenoje, Švenčionyse, Druskininkuose. Dar toliau – dešimtasis almanachas. Jei mirtis mūsų neišskirs, jį būtinai išleisiu. Esu įsipareigojęs. Sau. Žinau, kad dešimtasis almanachas bus labai galingas ir labai įdomus. Yra didelis potencialas ir reikia jį parodyti Lietuvai. Tikrai žinau, kad almanachas reikalingas ir autoriams, ir skaitytojams. Dešimtojo almanacho pristatymas jau numatytas ir užsienyje. Lenkijoje, Punske. O jei tiksliau – etninėse lietuvių žemėse. „Atokios stotys“ yra unikalus reiškinys, neturintis analogų.

Į kelią. Neringos Dangvydės nuotrauka
Į kelią. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Gintarė Adomaitytė. Vidurnaktį užgęsta (ne)visos šviesos

Namai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Namai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Vidurnaktį užgęsta (ne)visos šviesos

Ignalinos dienoraštis

 Iškalbingiausia šiame pasaulyje yra tyla.

Neįmanoma išgirsti, kaip auga, sužaliuoja, o rudeniop gelsta žolė. Kaip atsiplėšia nuo medžio lapas. Kaip rusena Vėlinių naktyje mūsų visų – likusių gyventi ir jau išėjusių – žvakės.

Tokią tylą kartą esu patyrusi Rasų kapinėse, jau po vidurnakčio.

Buvo ta naktis, kai Visų Šventųjų diena atsitraukė užleisdama vietą Vėlinėms. Tylą žarstė tik po kojomis traškantis pirmasis ledas. Aplinkui – nė vieno žmogaus, nė pravažiuojančios mašinos. Nebaugu. Visai nebaugu. Vien susitaikymo, ramybės jausmas.

O juk dėl Vėlinių ar per Vėlines tiek bartasi…

Rasų kapinėse kadaise velnių esu gavusi ir aš. Ne tokias ir ne taip degėme prie Jono  Basanavičiaus kapo žvakes. Ne ten, kur dera, jas dėjome. Ir dar kažkas ne taip. Aplink kapą nedrąsiai nedrąsiai mindžiukavo būrelis žmonių, visi kažką truputį ne taip padarę.

Prie pat paminklo įsikūrė aktyvistai patriotai. Jų „dovanotą“ kartėlį tose pačiose Rasose numalšino jauna pora, prisiglaudusi prie juodojo Izos angelo. Tiedu įsimylėjėliai, pamiršę viską pasaulyje, bučiavosi. Po jų kojomis – po angelo sparnais – vėrėsi žiburiuojantis klonis. Ir atrodė, kad dangus  virto ežeru – ne žvaigždės ten aukštybėse, ne. Danguje atsispindi žvakės.

Rasose esu patyrusi pirmąsias savo Vėlines. Buvau paauglė, gal septintokė. Koks nuotykis – vykti į Rasas, kaip man atrodė, ilgą ilgiausią kelią iš Antakalnio. Rokantiškių kapinių tuomet gal ir visai nebuvo, o gal jau ir radosi pirmieji kapai. Po metų ar kitų juos užtikau žiemą, sniegynuose, slidėmis per kalvas nušliuožusi naujai atrastą kelią.

Praėjo daugel metų, kai mama paprašė, kad Rasų kapinėse – jei tik eisiu – uždegčiau žvakę ant kurio nors apleisto kapo. Kažkur ten ilsisi jos mylimasis, žuvęs karo metais. Nušovė jį nacių kariai tiesiog gatvėje, netoli Aušros Vartų.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad kasmet einu į Rasas. Eidavau, bet senokai ten nesilankiau. Nors kiekvieną spalį, dairydamasi pro rudens langus, sau pažadu: šiemet – tai jau tikrai…

Tiesa yra tokia: jei neinu, man jų labai stinga.

Bernardinų ruduo. Neringos Dangvydės nuotrauka
Bernardinų ruduo. Neringos Dangvydės nuotrauka

Rudeniop pasiilgstu ir Bernardinų kapinių.

Tolsta, jau tolsta nutolsta nuskrieja keistasis metas, kai tas aukštas Vilnios šlaitas buvo tapęs beveik mano darbo kabinetu, o kartu ‒ ir poilsiaviete. Kai kas ten kadaise rašyta. O kiek svajota, kiek sumanyta. Kiek Vilnioje paskandinta, gal net palaidota nevykusių sumanymų.

Gal nebus baisi nuodėmė,  jei imsiu ir pacituosiu pati save, kur kas jaunesnę ir, regis, jausmingesnę?

Apysakoje „Laumžirgių namai“ rašiau:

„Prie vienuolių benediktinių antkapio sėdžiu kaip soste. Dairausi į miestą, o atrodo ‒ visas pasaulis dairosi į mane. Po kojomis skardis, upė. Toliau – spygliuotas kalėjimas. Šalia jo  fabrikai. Gelsvo mūro, tarsi amžiams statyti namai. Žemai, po debesimis, skrenda lėktuvas: nutūps už kalvų. O kalvose – girdžiu ir matau – suūkia ir pralekia traukiniai. Nuo gelstančio klevo ties mano galva svyra raudona šaka. Juodasis angelas ant vyskupo kapo. Mergaitė Liusi turi angelaitį. Akmenyje iškaltas vardas: Liusi, 14 metų. Tik tiek. Monumentas inžinieriui Zahorskiui: vos telpa garbės titulai. Rašytojas Antanas…

Vaikštinėju pirmyn ir atgal. Kaip karalių puotoje. Susipažįstu. Garsiai skaitau pavardes, vardus. Dar garsiau suklega, nusikvatoja mėlynsparnis paukštis. Regis, ir jis šūktels mano vardą žmogaus balsu.

Čia, kur plačiasparniai angelai, kur bevardžiai akmenys, kur bestogėje koplyčioje glaudžiasi Kristaus kančia, kur geltoni jurginai susipynę su lauko žolynais, kur kryžių samanos – čia – mirties nėra“.

„Laumžirgių namus“ rašiau paskutiniaisiais ano amžiaus metais. Man buvo svarbu minėti Antaną Ramoną. Bent taip. Tik vienu žodžiu. Iš jo ir dabar tebesimokau rašyti. Rečiausias autorius: neįmanoma iš jo teksto išmesti nė vieno žodžio. Nė nebandyk. Griūva visas tekstas – tartum statinys.

Mirtyje nei tiesos, nei teisybės neieškokime, bet…

…lašas teisybės yra tik tas, kad rašytojas Antanas ilsisi jam mielose, svarbiose, pažinotose  Bernardinų kapinėse.

Vilnius be jo yra nebe toks, nebe tas – galėčiau ir taip sakyti. Tik kad Antanas man laikas nuo laiko Vilniuje pasivaidena. Nėra čia nei mistikos, nei magijos. Žmonės, kurių ilgimės, su kuriais kalbėjomės, bet neišsikalbėjome, vaidensis visada.

Dabar, kai gyvenu Ignalinoje, rudeniop susirandu  Antano Ramono „Ramybės kalvą“.  Mėgstamiausiu skaitiniu tapo „Requiem Kylatrakiui“, rašyta 1992 metais. „Saulė pakilo virš miško, ir rūkas vietomis plyšo, tarsi perskyrė jį saulės ranka. Ir spindi vandens salelės baltoje miglos jūroje. Fantastiški kalnai išnyra tolumoje iš ežero gilumos ir palengva plaukia artyn.“

Mano svajonė: pakviesti į Ignaliną kolegų gražų būrį, nukeliauti kelis kilometrus iki Kylatrakio ir ten balsu, pakaitom, perskaityti tą requiem. Visą!

Lapų keliu. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Lapų keliu. Neringos Dangvydės nuotrauka.

‒ Jūs dar jauna, jums mane bus nelengva suprasti, taip vieną kartą man kalbėjo garbi mokytoja, įžengusi į aštuntą dešimtį.

Ji man pasakojo, kad ilgisi gimtųjų vietų. Bet ne žmonių, o artimųjų kapų.

O, kaip gerai tuomet ją supratau! Ir… nežinau, ar suprantu šiandieną.

Jausdavausi savaip laiminga, kad Rokantiškes, mūsų šeimos kapą, galiu pasiekti pėsčia. Per  Sapieginės miškus – neskubiai žingsniuojant – tik valanda.

Vieną kartą supratau, kad valandos negana. Ne todėl, kad sulėtėjo mano žingsniai. Anaiptol. Per daug mašinų lekia Šilo gatve, dabar ja žingsniuoti beveik savižudybė. Pakito daugybę kartų išvaikščioti, išbėgioti, išslidinėti Sapieginės takai. Aukštieji kalnai apaugo namais nameliais ir rūmais, „Žalgirio“ futbolo bazės griuvėsiuose gyvena vaiduokliai, Žolyno gatve švilpia keleiviniai autobusai, gabendami dabar  jau ir mane su visais mano vaikystės prisiminimais ir jaunystės principais.

Nebesu jauna, tikrai nebesu.

Nebesu, nes jaučiu, kaip stipriai esu suaugusi su vaikystės žeme – kaip gera, kad nuo jos nenutolau. Nebesu, nes nebereikia man nei tolimų miestų, nei egzotiškų kraštų. Kopdama aukštyn Ignalinos ar Palūšės miškų kalvomis beveik visada prisimenu Sapieginę. Ji arti, tik už šimto ir trupučio kilometrų.

Rokantiškėse niekada nesibarėme, ką sodinti ant šeimos kapo, kaip jį tvarkyti. Nebuvo nė vieno, kurį skirtume vyriausiu tvarkytoju. Kartais rasdavau užklydusio žmogaus pasodintą vilkdagį, tulpę, net ir plastiko gėlių krepšelį… Be tvarkos. Pedantas sakytų – chaosas. Žinoma, kad chaosas. Bet ar ne nuo jo mūsų pasaulis ir prasidėjo?

Kažkur ten. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kažkur ten. Neringos Dangvydės nuotrauka

2006 metų rudeniškas prisiminimas. Dievulis tądien susimylėjo ir pažėrė mums ryškias – net per ryškias spalvas. Lėkdama pro Trakus, Aukštadvarį, Prienus Gudelių link  jaučiausi tartum kaimo savamokslio tapytojo paveiksle.

Per mėlyni ežerai ir Nemunas. Per geltoni klevai. Per žali alyvų krūmai palei sodybas. Per nuogos, per anksti išsirengusios ievos.  Per slogus jausmas: lankau žurnalistą Vytautą Masikonį ne jo namuose Vilniuje, Šeškinėje.

Lankau kapą Gudeliuose, jo tėviškėje.

Vytauto bičiuliai pamena: vietą savo amžinam, ramiam ir saldžiam miegui jis pasirinko dar jaunas. Prisijaukino…

Jei Gudeliuose vasarodamas sulaukdavo mielo svečio, tai būtinai pakviesdavo: eime išgerti taurelės ant mano kapo.

Vėlinių dieną  žvakę ten pats sau užsidegdavo.

Taurelę retsykiais išgeriu ir aš  –  visada ją išgeriu Vėlinių naktį. .

Tik truputis vyno: už dangų, tampantį ežeru.

Pro angelo petį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pro angelo petį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Šį tekstą rašau Ignalinoje. Jau greitai vidurnaktis. O vidurnaktį Ignalinos gatvėse užgesinamos visos šviesos. Visos! Buvo metas, kai bauginausi, net pykau.

Ilgainiui įpratau. Juk plieskia mano kambario langas. Ir dar keli langai. Pamėgau vidurnaktį išeiti laukan ir pasitikti tamsą. Bandžiau tai padaryti ir šiąnąkt. Šviečia gatvių  žibintai, tebešviečia.

Šią naktį tamsa ateis vėliau.

2019 metų lapkričio 1‒2 dienos